Kur rasti gerą šuniuką?

Apsisprendei kokio nori. Sekantis rimtas klausimas – kur tą šuniuką rasti? Pas tave turi būti tik du variantai: prieglauda arba atsakingas veisėjas. Visa kita – turgus, veisliniai be dokumentų, tarpininkai ar prastas, kad ir oficialus veislynas – receptas katastrofai. Pasiseka kartais žmonėms, ypač jei reikalavimų šuniui mažai, bet tai visgi išimtis, patvirtinanti taisyklę… Tad iškart sakom NE šunims papigiai ar labai greitai, ir ieškom atsakingai.

Mano dresūros praktikoje buvo du išskirtinai puikūs klientų šunys. Vienas – dalmatinas su dokumentais iš atsakingo veislyno užsienyje. Puiki sveikata, psichika ir stebėtinas noras dirbti šeimininkui ir su šeimininku. Nors ir ne mano mėgstama veislė, bet šį šunį myliu. Puikus, „kokybiškas“ šuo, laimingai gyvenantis šeimoje su mažais vaikais ir skinantis laurus dresūros varžybose bei parodose. Antru šuniu buvo mišrūnas, kurio motina gyvena kaime prie būdos ir primena vokiečių aviganį, o tėvu gali būti bet kuris kaimo šuo. Su tuo šuniuku dresūra ir gyvenimas taip pat malonumas. Labai kontaktiškas, susikoncentravęs į šeimininką ir pats besistengiantis pagauti, ko iš jo norima. Žmonėms labai pasisekė, nuostabus šuo su kurio elgesiu gyvenime nekils didelių sunkumų. Išgelbėtas nuo užkasimo…

Veislynas

Jei nusprendei įsigyti tam tikros veislės šunį, teks pradėti atsakingo veisėjo paieškas. Dažniausiai juos sutiksit parodose, varžybose ar bandymuose (priklausomai nuo veislės paskirties) dalyvaujančius su savo veislyno šunimis. Atsakingas veisėjas visada bus aktyvus veislei būdingoje veikloje. Jis gali turėti nuo 1 iki 50 šunų, priklausomai nuo galimybių ir veisimo programos mastų. Jei šunų skaičius didelis, riktų pasidomėti veisėju atsargiau, nes retas sugeba kokybiškai pasirūpinti tokiu šunų kiekiu. Gali būti, kad prieš tave „legalus daugintojas“ darantis verslą iš kiekybės, o ne kokybės. Tokių reiktų pasisaugoti, kaip ir veislynų kurie veisia kelias tuo metu populiarias veisles ar keičia veislę pagal madą. Čia ir komentuoti nėra ką, grynas verslas be jokio supratimo apie veislę ar rūpesčio dėl šuniukų kokybės… Dokumentai ir oficialus veislynas yra tik kilmės, bet ne kokybės garantija. Kitaip nebūtų tos pačios veislės šuniukų su dokumentais nuo 500 iki 4000eur… Nors kaina irgi ne visada rodiklis, marketingas kartais daro savo. Įprastai geras šuniukas kainuos vidutinę ar didesnę kainą tai veislei. Nebent šuniukas su veislės broku ar aiškiu trūkumu, kas irgi pasitaiko. Tokie parduodami pigiau. Didelė dalis tokių trūkumų visai nemaišo niekam, išskyrus parodoms ir veisimui. Danties trūkumas, ne tokia dėmė, uodegos „lūžis“. Dažniausiai tai išorinis trūkumas, kurio pats gal net nepastebėsi. Jeigu yra toks šuniukas ir parodomis tikrai nesidomi, pilnai tinkamas variantas.

LKD kilmės dokumentų pavyzdys. Lietuvoje pirktas šuniukas turi turėti tokius.

Užduok veisėjui klausimus. Daug. Ir tikėkis, kad sulauksi jų atgal. Atsakingas veisėjas gerai žinos veislę ir savo šunis ir mielai praleis kelias valandas dalindamasis savo žiniomis. Bei klausinės tavęs kad suprastų, ar būsi tinkamas šeimininkas jo šuniukui. Tik kalbink ne prieš pasirodymą parodoje ar varžybose. Jei sutikai veisėją tokiame renginyje, geriausia užkalbinti jį po pasirodymo. Galbūt tik paimti kontaktus ir susisiekti vėliau. Skubėjimas ir įtampa nėra geriausias laikas ilgoms diskusijoms… Jei įmanoma, pamatyk veislyno šunis kažkokiame renginyje. Ar tau patiks jų išvaizda, elgesys ir būklė. Turbūt nereikia nė sakyti kad geras veisėjas neatveš purvinų, susivėlusių, perlysusių šunų tekančiomis akimis. Šunys turi atrodyti sveiki, prižiūrėti, jaustis patogiai ir gan linksmai, elgtis taip, kaip tau patiktų kad elgtųsi tavo būsimas šuo. Neklausyk jokių „pasiaiškinimų“ kad šunys gyvena kaime ar pirmą kartą parodoje ir dėl to bijo ir t.t. Arba veisėjas neskyrė tinkamo dėmesio savo šunų auklėjimui (tada kyla klausimas, kam dar jam neužteko laiko) arba šunys turi įgimtų charakterio problemų. Tau to tikrai nereikia. Jeigu veisimas žmogui – pragyvenimo šaltinis, irgi verta pasisaugoti. Pelnas dažnai tampa svarbesnis nei kokybė tiems, kurių duona priklauso nuo šuniukų pardavimo. Daugumai tai hobis po pagrindinio darbo (kad ir susijusio su šunimis, veisėjas gali būti ir šunų kirpėjas ar veterinaras), tikrai nebus labai sunku atmesti tik veisiančius pragyvenimui.

Tarkim radai tau patinkantį veisėja, pabendravot parodoje, telefonu ar elektroniniu paštu, gavai atsakymus į savo klausimus ir papasakojai veisėjui, kokiam tikslui ieškai šuns ir kokias sąlygas jam suteiksi. Geriausias sekantis žingsnis – apsilankyti veislyne. Dauguma mažų veislynų laiko savo šunis namie kaip šeimos narius, nesitikėk atskiro pastato ir šimto voljerų. Būtent dėl šios priežasties ir kalbėti apie apsilankymą geriau tik užmezgus pradinį kontaktą. Toli gražu ne visi norės priimti į savo namus visiškai nepažįstamus žmones ir tai reikėtų gerbti. Iš kitos pusės, jei veisėjas kategoriškai atsisako parodyti kur gyvena jo šunys, nors ir susibendravote, jau turėtų kilti klausimų, ar ne tvarte narvuose tie šunys laikomi… Apsilankyti svarbu ir kad pamatytum, kaip tie šunys elgiasi buityje, kasdienėje aplinkoje. Jeigu jie visiškai nevaldomi, isteriški ir t.t. pagalvok ar nori tokio pat šuns. Bet jei tau kliūna tik auklėjimo smulkmenos, pvz. veisėjas leidžia šunis ant sofų, o tu to nenori, į tai tikrai nereikia kreipti dėmesio. Gerą šuniuką išsiauklėsi pagal save.

Nemažai gerų veisėjų šitaip augina vadas

Aišku, kiek kitoks variantas jei ieškai rimto apsauginio šuns. Į namus su tokiu šunimi neįeisi, bet nors pro voljero grotas turėtų leisti pamatyti. Galėsi įvertinti ar būtent tokios reakcijos į svetimus nori iš savo būsimo šuns. Vieni nori kad šuo praneštų lojimu, bet įleidus svečią būtų draugiškas. Kitiems reikia šuns kuris nieko neįleis ir prireikus kąs negalvodamas. Atitinkamų ir tėvų ieškok. Tik neužmiršk, kad savo voljere net bailus šuo grėsmingai los. Jei tave toks variantas tenkina, puiku. Jei ne, teks pamatyti tėvus arba apsaugos dalyje varžybose, arba pratestuoti su patyrusiu kinologu šunims naujoje vietoje. Jei kinologu tikrai pasitiki, pvz. jis turi būtent tokį šunį kokio nori tu, gali ir pasikliauti jo rekomendacija apie šunis, su kuriais jis jau dirbęs.

Sveikata

Atsakingas veisėjas ne tik užsiims su savo šunimis pagal veislės paskirtį, bet ir atliks veislei būdingų sveikatos problemų tyrimus. Lietuvoje svarbiausi tyrimai privalomi veisimui, bet dalis veisėjų atlieka ir daugiau nebūtinų tyrimų. Tai visada į naudą. Kad būtų lengviau orientuotis, iškart paaiškinsiu ką reiškia Lietuvoje privalomų tyrimų sutrumpinimai. Kiekvienai veislei privalomi vis kiti tyrimai, kai kurioms nebūtini jokie, bet visada gerai jei veisėjas daro daugiau savo noru. Sąrašą, kokie tyrimai privalomi ir rekomenduojami tam tikroms veislėms, rasi Lietuvos kinologų draugijos tinklapyje. Kai kurios šalys naudoja kitas testavimo sistemas ir rezultatus pateikia kitokia forma, tad jei tyrimai atlikti kitur, teks pasidomėti konkrečia sistema.

Lietuvoje atliekami privalomi sveikatos tyrimai:

HD – klubo displazija. Būdinga daugeliui veislių, daugumai didelių veislių tyrimas privalomas veisimui. Pasireiškia galinių kojų judėjimo problemomis, nuo šlubavimo iki visiško kojų atsisakymo. Gali pasireikšti kliniškai įvairiame amžiuje, nuo šuniuko iki vyresnio šuns priklausomai nuo problemos laipsnio ir individualių šuns savybių. Tyrimas atliekamas šunims nuo 1-2 metų amžiaus (priklausomai nuo veislės vystymosi). Veisimui leidžiamas laipsnis priklauso nuo veislės. Liga poligeninė t.y. perduodama kelerių genų kombinacija ir pilnai nuo jos apsisaugoti kol kas neįmanoma. Žinoma, patikimiausia imti šuniuką nuo sveikų tėvų, nors tai ir ne šimtaprocentinė garantija.

Lietuvoje laipsnis žymimas raidėmis – A, B, C, D arba E. Įrašas atrodys HD-A, HD-B ir t.t. A – visiškai sveikas klubo sąnarys, B – sveikas klubo sąnarys su minimaliais pakitimais, C – lengva displazijos forma, D – vidutinė displazijos forma, E – sunki displazijos forma. Laipsnis rašomas pagal blogesnį sąnarį. Daugumą veislių leidžiama veisti iki C laipsnio. Plačiau apie displaziją.

Sveiki sąnariai ir displazija

ED – alkūnes displazija. Taip pat būdinga didelių veislių šunims, daliai jų tyrimas privalomas veisimui. Pasireiškia priekinių kojų judėjimo problemomis, nuo šlubavimo iki visiško kojų atsisakymo. Gali pasireikšti kliniškai įvairiame amžiuje, nuo šuniuko iki vyresnio šuns priklausomai nuo problemos laipsnio ir individualių šuns savybių. Tyrimas atliekamas šunims nuo 1-2 metų amžiaus (priklausomai nuo veislės vystymosi). Veisimui leidžiamas laipsnis priklauso nuo veislės. Kaip ir su klubais, liga poligeninė t.y. perduodama kelerių genų kombinacija ir pilnai nuo jos apsisaugoti kol kas neįmanoma. Žinoma, patikimiausia imti šuniuką nuo sveikų tėvų, nors tai ir ne šimtaprocentinė garantija.

Lietuvoje laipsnis žymimas skaičiais – 0, 1, 2 arba 3. Įrašas atrodys ED-0, ED-1 ir t.t. 0 – visiškai sveikas klubo sąnarys, 1 – lengva displazijos forma, 2 – vidutinė displazijos forma, 3 – sunki displazijos forma. Laipsnis rašomas pagal blogesnį sąnarį. Plačiau apie displaziją.

PL – kelio girnelės išnirimas. Būdinga nykštukinių ir mažų veislių šunims, daugumai jų tyrimas privalomas veisimui. Pasireiškia girnelės išnirimu šuniui šokant ar nesėkmingai sujudėjus, po rimto išnyrimo girnelė atstatoma tik chirurginiu būdu. Veisimui leidžiamas laipsnis priklauso nuo veislės. Liga taip pat poligeninė t.y. perduodama kelerių genų kombinacija ir pilnai nuo jos apsisaugoti kol kas neįmanoma. Žinoma, patikimiausia imti šuniuką nuo sveikų tėvų.

Lietuvoje laipsnis žymimas skaičiais – 0, 1, 2, 3 ir 4, kiekvienai girnelei atskirai. Įrašas atrodys PL-0/0, PL-0/1 ir t.t. 0 – kelio sąnarys normalus, 1 – kelio girnelės raiščiai beveik normoje, girnelė gali išnirti, bet visada pati atsistato į įprastą padėtį, 2 – girnelė išnyra esant sulenktam kelio sąnariui ir negrįžta į savo vietą kol nėra atstatoma, 3 – girnelė pastoviai išnirusi, laikinai gali būti atstatyta į įprastą padėtį, 4 – girnelė pastoviai išnirusi, jos neįmanoma atstatyti į įprastą padėtį. Plačiau apie PL.

PRA – progresuojanti tinklainės atrofija. Būdinga nemažai daliai veislių iš įvairių grupių. Radus PRA veisti draudžiama. Sveiko šuns tyrimo atsakyme rašoma PRA clear arba Eyes clear. Yra ir daugiau retesnių akių ligų kurios dažniausiai tiriamos kartu, bet į jas čia jau nesigilinsime. Jeigu pas šuniuko tėvus yra įrašas Eyes clear, rūpintis neverta. Plačiau apie akių tyrimus veisimui.

Yra ir daugiau akių, stuburo, kraujotakos ir t.t. ligų, kurių tyrimai prieinami užsienyje. Kiekviena veislė turi savo specifiką ir būtų pravartu į ją įsigilinti prieš perkant šuniuką. Neprivalomus tyrimus atliekantis veisėjas parodo didesnę atsakomybę už jo veislyne gimusius šuniukus, tad jeigu įmanoma, rinkis šuniuką būtent iš tokio veislyno. Jeigu veisėjas tau pasakys kad ši veislė absoliučiai sveika ir neturi absoliučiai jokių genetinių ligų – tau meluoja. Yra veislių, kurios turi vos vieną – kitą, labai retą būdingą ligą dėl kurių tirti neįmanoma ar neverta. Bet paklausus atsakingas veisėjas papasakos tau, kokios jos, kaip pasireiškia ir pagrįs, kodėl jis nusprendė nedaryti tyrimo.

Parodos ir varžybos

IPO sporto apsaugos pratimas. Vokiečių aviganis Gerry vom Waisagrund

Su ligomis baigėme. Kad išnarpliotume svarbiausias kinologines santrumpas, padėsiu suprasti ir parodų, dažniausių dresūrų bei lauko bandymų tvarką ir svarbiausius įvertinimus. Dresūrose viskas gan aišku. Tarnybinių veislių šunys laiko IPO egzaminus. Normatyvas susidaro iš trijų dalių: A, B ir C. A – pėdsekystė, B – paklusnumas, C – nusikaltėlio sulaikymas. Yra trys lygiai: 1, 2 ir 3, trečias sudėtingiausias. Kiekvienoje dalyje galima surinkti iki 100 balų, viso – 300. Lietuvoje vyksta šio normatyvo egzaminai ir varžybos. Įžanga į IPO – šuns paklusnumo ir socializacijos testas BH (Begleithund), jame maksimalus balas – 60. Jis privalomas veisiamiems vokiečių aviganiams. Kuo sunkesnę dresūrą išsilaikė būsimo šuniuko tėvai, tuo didesnį sugebėjimą mokytis ir geresnius įgimtus instinktus jie greičiausiai turėjo. Bet gudručiai randa kelių ir kaip įgyti diplomą nemokant šuns, korupcija kažkokiu mastu egzistuoja visur… Idealiausia jeigu yra egzamino video arba pats gali pamatyti jo laikymą. Sėkmingas dalyvavimas varžybose taip pat garantuoja, kad šuo realiai sugeba pademonstruoti įgūdžius. Žiūrint į balus verta turėti omeny, kad egzaminai vertinami daug atlaidžiau nei varžybos. Neretai šuo egzamine surinkęs 90 balų tam tikroje dalyje, varžybose gautų vos 70… Dobermanai dažniau laiko labai panašų į IPO egzaminą kuris vadinamas ZTP. Jis turi savo specifiką, bet pagrindiniai elementai nesiskiria. IPO taisyklės EN.

Pasaulyje gan populiarus paklusnumo normatyvas Obedience, jame dalyvauja įvairios veislės. Yra keletas klasių: 0 (nacionalinė), 1, 2 ir 3 (tarptautinė). Pratimai „nulinėje“ klasėje nėra sunkus, tačiau judant link tarptautinės klasės atsiranda gerokai sunkesnių užduočių. Tai pakankamai sunkus sportas aktyviems šunims, kurie lengvai mokosi, „gaudo“ ko iš jų norima ir mielai paklūsta. Lietuvoje jis tik pradeda pirmuosius žingsnius, bet po truputį įgauna populiarumo.

Agility

Daug didesnio populiarumo Lietuvoje sulaukia Agility sportas, kur šuo turi greitai ir tiksliai įveikti tam tikrą kliūčių ruožą. Lietuvos atstovai dalyvauja net ir pasaulinėse varžybose. Šunys skirstomi į tris klases pagal ūgį: S, M ir L. Yra keletas trasų variantų. Pagrindinė šuns ir šeimininko užduotis šiame sporte – greitai, vikriai ir tiksliai praeiti nurodytą kliūčių ruožą. Šuo turi būti greitas ir tuo pačiu girdėti šeimininką, kuris nurodo kurią kliūtį kada reikia įveikti (trasa išdėstyta ne eilės tvarka, tad šuo turi būti puikiai valdomas). Agility varžybų grafikas.

Jeigu ieškai šuns medžioklei, reikia ieškoti šuniuko nuo medžiojančių, lauko bandymus išlaikiusių šunų. Juos organizuoja keletas medžioklinių veislių klubų. Medžioklinių veislių paskirtis skirtinga, tad organizuojami įvairūs bandymai šunų gebėjimams patikrinti. Išlaikiusiems dažniausiai skiriami I, II ir III laipsnio diplomai, priklausomai nuo rezultato. Geriausiai pasirodę šunys gauna I laipsnio diplomą. Lauko bandymų taisyklės (skiltis kiti dokumentai). Lauko bandymų tvarkaraštis ir organizatorių kontaktai.

Šunų parodų taisyklės sudėtingesnės, visos tvarkos čia neaprašinėsiu (parodų rengimo taisykles rasite čia). Šunys skirstomi į klases pagal amžių ir lytį bei pasirodo po vieną klasę. Šuniukų klasė – nuo 4 iki 6mėn., mažylių – nuo 6 iki 9mėn., jaunimo – 9-18mėn., pereinama – 15-24mėn., atvira – nuo 15mėn., darbinė – nuo 15mėn. turintiems darbinį diplomą (dresūra ar lauko bandymai), čempionų – nuo 15mėn. turintiems čempiono titulą, veteranų – nuo 8 metų. Pirma šunys lyginami klasėje, tada geriausi tos pačios klasės skirtingų lyčių šunys, galiausiai tie šunys lyginasi dėl geriausio veislės šuns vardo. Išsamiau palyginimo eigą aprašysiu prie titulų paaiškinimo. Organizuojamos nacionalinės (CAC) ir tarptautinės (CACIB) parodos. Tarptautinės parodos sulaukia didesnio dalyvių skaičiaus ir didesnės konkurencijos.

Paroda „Molėtų Mero Taurė 2015”. Nuotrauka bimas.lt

Parodoje gaunami įvertinimai:

Šuniukų ir mažylių klasėje: labai perspektyvus, perspektyvus, mažai perspektyvus, neperspektyvus.

Visose likusiose klasėse: puikiai, labai gerai, gerai, patenkinamai, nepatenkinamai, diskvalifikacija.

Aukščiausią įvertinimą gavę šunys lyginami tarpusavyje. Geriausias šuniukas iš abiejų lyčių gauna Best Baby titulą, geriausias mažylis – Best Puppy.

Jaunimo klasėje geriausias savo lyties šuo gauna JN (Jaunimo Nugalėtojas) titulą, kai kurie dar vadina JCAC. Lyginami abiejų lyčių nugalėtojai ir išrenkamas geriausias jaunimas – Best Junior.

Pereinamos, atviros, darbinės ir čempionų klasės nugalėtojai gauna CAC (Kandidatas į Nacionalinį Čempioną) titulą. Tos pačios lyties nugalėtojai iš šių klasių varžosi dėl N (Nugalėtojas) titulo. Tarptautinėse parodose jie varžosi ir dėl CACIB (Kandidatas į Tarptautinius Čempionus) titulo, įprastai jie skiriami kartu. Antras geriausias šuo tarptautinėje parodoje gauna R.CACIB (Rezervinis Kandidatas į Tarptautinį Čempioną) titulą. Jeigu CACIB laimėjęs šuo jau yra Tarptautinis (Inter) čempionas, CACIB titulas pereina rezerviniam kandidatui.

Veteranų klasėje geriausias savo lyties šuo gauna VN (Veteranų Nugalėtojas) titulą. Lyginami abiejų lyčių nugalėtojai ir išrenkamas Best Veteran nugalėtojas.

Tuomet renkamas BOB (Best of Breed – Geriausias Veislės Šuo). Į šį titulą pretenduoja Best Junior, Best Veteran ir abiejų lyčių N ar CACIB nugalėtojai. Išrinkus BOB iš priešingos lyties šunų renkamas BOS (Best of Opposite Sex – Geriausias Priešingos Lyties Šuo).

Lietuvos Jaunimo čempionu (LT JCH) tampa šuo, trijose parodose gavęs JN titulą. Lietuvos čempionu (LT CH) tampa penkiose parodose CAC titulą gavęs šuo, tačiau nuo pirmo iki paskutinio turi praeiti bent metai (t.y. titulo neįmanoma gauti per mažiau nei metus ir vieną dieną). Tarptautiniu čempionu (Inter CH) tampa čuo, bent dviejose šalyse gavęs keturis CACIB titulus, nuo pirmo iki paskutinio turi praeiti bent metai. Lietuvos Veteranų Čempionu (LT VCH)tampa šuo, trijose parodose gavęs VN titulą.

Kitose šalyse tvarka gali skirtis, dažnai veisėjai važinėja po įvairių šalių parodas ir jų šunys gali turėti keleto šalių čempiono titulus. Taip pat egzistuoja tam tikros išlygos, bet į jas čia jau nesigilinsim. Kad turėti pradinį supratimą pilnai užteks tiek kiek parašiau, o norint įsigilinti gali atsiversti parodų rengimo taisykles. Viskas atrodo gana sudėtinga ir gausiose veislėse tai išties ilga ir nelengva procedūra, kad išrinkti geriausią šunį. Tačiau mažose parodose ir negausiose veislėse viskas gali būti daug paprasčiau. Veislėje gali dalyvauti ir vienintelis šuo, kuris neturėdamas didžiulių trūkumų be konkurencijos lengvai taps čempionu. Aišku, laimėjimas didžiulėse parodose kaip European Dog Show, World Dog Show ar Crufts reiškia didžiulį prestižą. Tose parodose praktiškai visose veislėse būna stipri konkurencija. Ir nors teisėjų vertinamas dažnai subjektyvus, šuo su rimtais eksterjero trūkumais negalėtų laimėti dažnai.

Apžiūra parodoje

Kita kalba apie charakterį. Parodoje vertinama šuns išorė, bet charakteriui skiriama labai mažai dėmesio. Visi kinologai žino kad būna ir bailių, agresyvių, nervingų čempionų. Parodų titulai yra pliusas veislei, kuri nebeturi darbinės paskirties ar ir buvo sukurta tik kaip kompanionas, tačiau neužmiršk pats įvertinti šunų charakterio bei temperamento. Kai kurie veisėjai siekdami tobulos išvaizdos pamiršta įvertinti vidines šuns savybes. Veislėse su darbine paskirtimi (pagrinde tarnybinės, medžioklinės ir ganymo) įprastai susiformuoja dvi linijos: darbinė ir parodinė. Viena dalis veisėjų tobulina įgimtas darbines savybes, kita išvaizdą. Kai kurių veislių skirtingų linijų šunys net vizualiai skiriasi kaip diena ir naktis, turbūt ryškiausias man matytas skirtumas seteriuose. Vokiečių aviganiai taip pat atrodo kaip skirtingų veislių atstovai… Dar didesni skirtumai slypi charakterio savybėse. Jeigu ieškai šuns veislės paskirčiai atlikti, verta žiūrėti tik darbinėje linijoje (aišku, ir tarp jų atsargiai rinktis veisėją). Jeigu nori tik ramaus kompaniono ar domina dalyvavimas parodose ir patinka „darbinės“ veislės išvaizda, parodinių linijų šuo dažniausiai turės ramesnį charakterį, silpniau išreikštus instinktus ir geresnius šansus pergalei parodose. Rinkis pagal save.

Svarbus patarimas – neskubėk ir neapsiribok savo miestu. Ieškok patikimo veisėjo, nesvarbu ar jis šiuo metu turi šuniukų. Gal net geriau jei dabar neturi. Visada gali sulaukti sekančios vados ir puikaus šuniuko iš jos. Dėl to ir porą metų laukia, ir taupo jei kaina kandžiojasi ar net vartojamąją paskolą ima. Žmonės ne idiotai, geras šuo to vertas. Jau turėtum matyti kad atsakingas veisimas nėra lengvas ar pigus… Geras šuo vertas ir kelionės į užsienį atsivežti savo svajonių šuniuko, jau nekalbant apie Lietuvą. Mūsų šalyje iš viso negali būti supratimo „per toli“, visi galai čia pat. Gyvensi su šiuo šuniu bent 10 – 15 metų. Gal ir tavo vaikai su juo užaugs, o gal ir antrą šeimą sukursi, o šuo liks tas pats. Toks laikotarpis vertas kantrybės prieš įsigyjant. Tiesą pasakius, kaip nekuri šeimos su pirma/u pasitaikiusia/iu, taip neturėtum ir įsigyti šuns iš pirmo pakliuvusio skelbimo. Tai kartais gali būt net rimtesnis sprendimas…

Papasakosiu dar apie tai, ką įprastai žino tik aktyvūs kinologai ir jų draugai. Veislyne kartais galima įsigyti šuniuką daug pigiau ar net nemokamai. Bet jei ateisi pas veisėją ir sakysi „girdėjau atiduodat šuniukus, gal man vieno negaila?“, pasiųs tave toli… Ir teisingai padarys. Veisimas brangus, daug jėgų ir laiko reikalaujantis hobis. Bet nemokamai ir gerokai pigiau šuniukai kartais visgi duodami protingiems žmonėms, kurie tikrai patiko veisėjui ir sutinka ateityje padėti veisėjo programai. Įprastai tokie variantai įteisinami per bendrasavininkystę. Tu gauni šuniuką, kuris oficialiai turės du savininkus – tave ir veisėją. Pasirašysi sutartį, kuri nurodys bendrasavininkystės sąlygas. Įprastai jeigu tai kalytė, įsipareigoji ją puikiai prižiūrėti, dresuoti, sudalyvauti parodose ir atėjus laikui susilaukti vados nuo veisėjo nurodyto patino. Iš tos vados tam tikra šuniukų dalis priklausys veisėjui. Kartais susitariama dėl vienos vados, po kurios kalytė tampa tik tavo nuosavybe. Dažniausiai tada už šuniuką moki pigiau, apie pusę kainos. Susitarimas gali siekti ir visą šuns gyvenimą, visas būsimas vadas, tuo atveju šuniuką gali gauti ir nemokamai. Jeigu imi patinuką, įprastai įsipareigoji dalyvauti parodose ir atėjus laikui veisėjas galės kergti su juo nemokamai. Jei nežinojai, kalės savininkas moka patino savininkui, ir kartais nemažas sumas. Tik tas patinas turi būti ne tik pats puikus, bet ir šeimininko darbo dėka sukaupęs nemažai parodinių arba darbinių, sportinių titulų. Iš esmės, sutarties sąlygos skiriasi kiekvienu atveju, derinamos individualiai. Aš papasakojau tik dažniausius atvejus. Kas veisėjui iš bendrasavininkystės? Įprastai namai ne guminiai, o sėkmingai veisimo programai reikia bent jau keletos šunų. Naudojant bendrasavininkystę veisėjas pasilieka geriausią šuniuką po savo sparnu ir gali plėsti savo veisimo programą. Yra veislynų, kurie turi vos 2 šunis namuose ir dar 20 bendrasavininkystėje įvairiose šeimose. Tik kaip galėjai pastebėti, tai ne tinginio variantas. Teks su šuniuku užsiimti daugiau nei būtų būtina su šeimos augintiniu, po parodas važinėti ir rimtai dresuoti. Jeigu turi minčių apie veisimą, net atmetus finansus bendrasavininkystę verta apsvarstyti. Gausi tikrai gerą šuniuką ir veisėjo patarimus bei ilgalaikį palaikymą. Sėkmingam veisimui reikia daug žinių, ir lengviausia jas gauti iš sėkmingo veisėjo.

Taip daugintojas Lietuvoje kankino veisiamus šunis. Kol bus paklausa pigiems „veisliniams”, tol šunys kentės.

Kaip matai, su veislynais viskas nėra visai paprasta, bet to, ką žinai dabar turi pilnai užtekti kad atskirtum atsakingą veisėją nuo daugintojo (nepriklausomai nuo to ar jis daugina šuniukus su dokumentais, ar be). Pabaigai sugriausiu gajų mitą – kad dokumentai brangūs. Jeigu paskambinai pardavėjui ir tau sako, kad šuniukas be dokumentų, bet už 100eur ar bet kokią kitą sumą juos gali padaryti (ar pats pasidarysi vėliau) – tave laiko visišku idiotu. Ir juo esi, jei tuo patikėsi. Kad gauti dokumentus tėvai turi atitikti tam tikrus reikalavimus, kergimas, o tada ir šuniukų gimimas registruojami klube. Kilmės dokumentų kaina – nuo 10 iki 20eur, ne daugiau. Ir jei šuniukas neišėmus popieriuko už tokią kainą kainuoja dvigubai pigiau, akivaizdu, kad kažkas ten ne taip… Ir gero, sveiko šuns gali nesitikėti. Pirk šuniuką iš to žmogaus, kuris žino ką daro, nekabins makaronų ir neįkiš tau bet ko. Gerų veislynų ir gerų šuniukų nėra tiek daug, bet atsakingiems pirkėjams užteks. Būk vienu iš jų.

Jeigu nori įsigilinti, ko reikalaujama, kad šuniukai gautų dokumentus, čia rasi LKD šunų veisimo nuostatus ir daug kitų dokumentų.

Prieglauda

Jeigu ieškai tik draugo – kompaniono, tikrai reiktų pasvarstyti apie benamio išgelbėjimą. Mūsų prieglaudos perpildytos, šimtai šunų ieško naujų namų. Ir tarp jų tikrai yra nuostabių, simpatiškų ir net dėkingų šunų. Ne visi sutiks, tačiau dalis išgelbėtų suaugusių šunų tikrai yra dėkingi už naują šansą gyventi. Man ir pačiai teko su tuo susidurti. Paauglystėje keletą metų savanoriavau gyvūnų prieglaudoje. Mes turime du prieglaudų tipus: savanoriškos, veikiančios iš aukų, kur gyvūnais rūpinamasi iki jie randa naujus namus. Ir valstybinės, kur gyvūnai, neradę namų per 14 dienų, būna užmigdomi. Eilinį kartą apsilankius valstybinėje prieglaudoje mano dėmesį patraukė mišrūnė. Pamačiusi mane ji pribėgo prie voljero grotų, kišo priekines letenas, lojo, cypė. Darė viską, kad atkreiptų į save dėmesį. Tai buvo paskutinė jos diena, kitą rytą ji būtų užmigdyta. Visus išgelbėti neįmanoma, bet ši juokinga mišrūnė, aiškiai norinti gyventi, įstrigo man į širdį. Kitą rytą ji atkeliavo į mano namus. Jai buvo apie porą metų, vidutinio ūgio kalytė protėvyje matyt turėjusi šnaucerių, tad jos juodas šiurkštus kailis styrojo į visas puses, o snukį puošė barzdelė. Pridėkim tai stovinčias, tai nestovinčias ausis… Tokio juokingo šuns dar reikia paieškoti… Ir vardą ji gavo atitinkamą – Lala. Jau pirmą vakarą Lala parodė, ko vertas šuns dėkingumas. Ne, ji neišgelbėjo man gyvybės, nenutiko nieko dramatiško. Tiesiog vaikštant sutemus iš už krūmų išlindo vyrukas. Ir Lala, pati būdama bailė, prispaudusi ausis ir pabrukusi uodegą atsistojo prieš mane ir aplojo tą įtartiną vyruką. Ji nesislėpė man už kojų, nes net bijant apsaugoti mane jai buvo svarbiau nei save. Ir tai tikrai šio to verta. Lala neliko pas mane, radau jai puikius naujus namus. Tam prireikė laiko, tačiau ko vertas vien žinojimas, kad išgelbėjai šuns gyvybę… Savanorių ir globėjų prieglaudoms irgi trūksta, jei tik turi galimybes pagalvok ir apie tokią veiklą.

Yra tikrai daug laimingų istorijų, kai benamis šuo randa savo idealią šeimą. Ir šeima randa sau idealų šunį. Bet aš čia ne tam, kad uždėčiau tau rožinius akinius ir liepčiau bėgt išgelbėt šunį. Deja… ne visada viskas baigiasi taip laimingai. Kaip dresuotojai teko dirbti su dideliu problematiškų išgelbėtų šunų skaičiumi. Nuo neįveikiamų baimių iki agresijos šeimininkui. Tie šunys neretai turi neigiamų patirčių ir nenuspėjamą genetiką. Deja, problemos su jais pasitaiko daug dažniau nei su šunimis iš atsakingo veislyno, nors ir kiek rečiau nei su „veisliniais be dokumentų“. Ir tai reikia turėti omeny. Imk benamį šunį tik tuomet, jei esi pasiryžęs įdėti daugiau pastangų, darbo ir lėšų į tokio šuns adaptaciją šeimoje. Ir būk pasiruošęs galimai susitaikyti su kai kuriais neįveikiamais šuns trūkumais, dažniausiai baimėmis. Gali prireikti ir rimtos profesionalaus dresuotojo pagalbos, ir begalinės kantrybės reabilituojant problematišką šunį. Net imant mažą šuniuką augant genetika gali paimti viršų ir išlįsti baimės ar agresija.

Patikimiausia imti suaugusį šunį, prieš tai pratestavus jį su patyrusio kinologo pagalba. Jis turėtų įvertinti šuns būdą ir reakcijas į įvairius dirgiklius, polinkį į agresiją nepatogiose, stresinėse situacijose. Ir dar vienas asmeninis patarimas – imk tą šunį, kuris nori būti pas tave. Kuris bėga prie tavęs vos pamatęs ir ieško kontakto, nori bendrauti. Tikrai kyla pagunda paimti vargšelį kuris tupi susigūžęs kampe, bet ir problemų su tuo šuniu garantuotai bus daugiau. Dresūra galima kažkiek koreguoti padėtį, tačiau pilnai ją pakeisti retai įmanoma. Ne veltui dovanojami šunys kartais eina iš rankų į rankas… Būk atsargus, ypač jei šeimoje yra vaikų.

Čia rasi dovanojamus gyvūnus iš visų Lietuvos prieglaudų,

Tikiu kad su šia informacija tavo paieškos bus daug lengvesnės, o rezultatas – geresnis. Šuniuko pasirinkimas nelengva užduotis, bet jis džiugins (arba vargins) daugiau nei dešimtmetį. Verta neskubėti… Žinoma, čia tilpo tik labai minimalios žinios. Jei rimtai domėsiesi, su laiku išmoksi daug daugiau. Šiandieniniai kinologai irgi kažkada pradėjo nuo savo pirmo, neidealaus šuns, su laiku daugiau išmoko ir įsigijo vis geresnių pagal veisėjo viziją. Bet visgi svarbu ir pradėti nuo sveiko, pakankamai gero charakterio šuns, kuris tau parodys kiek džiaugsmo gali atnešti gyvenimas su keturkoju draugu. Sėkmės!

Jau turi savo svajonių augintinį? Padėsime išauklėti geriausią savo draugą! Registruokis pradedančiųjų kursui!

Karina Ščuckytė