Prieš pradedant dresuoti savo šunį, kiekvienas šeimininkas turėtų suprasti ir gyvūnų mokymo pagrindus. Suprantant, kaip kuriami ryšiai ir refleksai, jums bus lengviau daryti sprendimus dirbant su savo šunimi. Čia aptarsime mokymosi teoriją ir kaip ją pateikia moksliniai tyrimai, su dažnai matomais pavyzdžiais. Informacijos nemažai, tačiau visa tai labai svarbu.

Pavlovo šuo

1890-tais Ivanas Pavlovas tyrinėjo šuns virškinimo sistemą ir seilių išsiskyrimą, kaip atsaką į maistą. Jis duodavo šunims maisto ir matuodavo seilių išsiskyrimą. Neužilgo nutiko kai kas netikėto – šunys pradejo išskirti seiles jau išgirdę artėjančius žmonių žingsnius.

Tai nuvedė Pavlovą kita tyrimų kryptimi – jis atrado sąlyginius refleksus ir mokymosi būdą, kuris vadinamas klasikiniu sąlygojimu. Jeigu kurį laiką prieš pat gaudami maisto, šunys girdėjo varpelį, po kiek laiko šuo pradeda išskirti seiles ir tik išgirdęs varpelį.

Sąlyginiai refleksai – tam tikromis sąlygomis atsiradę atsakomieji gyvūno veiksmai į dirgiklį (pvz. garsą).

Paprasčiausias pavyzdys: šuo sėda pakėlus skanėstą jam virš nosies. Prieš pat keldami skanėstą, pradedame sakyti komandą Sėdėt. Po kiek laiko šuo pradeda sėstis vien išgirdęs komandą.

Žinoma, sąlyginiai refleksai idealiai veikia tik laboratorijos sąlygose, kur aplinka visiškai kontroliuojama. Realiame gyvenime tik sudarytas refleksas dar nereiškia, kad šuo visada ir elgsis pagal jį. Šunys gali blaškytis, nekreipti dėmesio, neturėti motyvacijos.

Klasikinis sąlygojimas leidžia išmokti, tačiau norint užtikrinti elgseną, turime eiti giliau.

Operantinis sąlygojimas

1938 metais B. F. Skinner išleido knygą “Organizmų elgsena” (The Behavior of Organisms). Joje buvo įvestas terminas operantinis sąlygojimas. Psichologijoje sąlygojimas reiškia “organizmo atsako į specifinį stimulą kūrimą”, taigi operantinis sąlygojimas yra vienas iš būdų kaip gyvūnai (ir žmonės) mokosi. Sąlygojimas, tiek tradicinis Pavlovo, tiek operantinis, nagrinėja ryšį tarp stimulo (dirgiklio) ir atsako. Operantinio sąlygojimo teorija remiasi keturiais kvadrantais:

+P Teigiamas Paskatinimas – kažko gero pridėjimas, kad padidinti elgesio tikimybę (pvz. skanėsto davimas kai šuo klauso).

-B Neigiama Bausmė – kažko gero sulaikymas, kad sumažinti elgesio tikimybę (skanėsto, kurio šuo nori, nedavimas, kai šuo neklauso).

+B Teigiama Bausmė – kažko blogo pridėjimas, kad sumažinti elgesio tikimybę (pavadėlio timptelėjimas, kai šuo tempia).

-P Neigiamas Paskatinimas – kažko blogo sulaikymas, kad padidinti elgesio tikimybę (diskomfortas, kuris baigiasi tik pasielgus teisingai).

Operantinis sąlygojimas pasiekė šunų dresuotojus tik 1980-aisiais ir sukėlė tikrą revoliuciją. Tačiau šiandien paskatinimas ir bausmė – labiausiai nesuprasti terminai šunų dresūroje. Mums bandoma įteigti, kad paskatinimas yra gerai, bausmė – blogai. Net lentelė viršuje rodo, kad viskas yra kiek sudėtingiau. Nei vienas iš kvadrantų nėra nei blogas, nei geras.  Rezultatas priklauso nuo to, ar išlaikysime jų balansą.

Kuo tampa konkretus jūsų veiksmas priklauso nuo šuns požiūrio ir motyvacijos. Pavyzdžiui, einate pro kitą šunį ir jūsų šuo tempia prie jo norėdamas žaisti. Pavadžio laikymas ir praėjimas pro šalį šiuo atveju – neigiama bausmė, kuri ilgainiui mažins šuns norą tempti prie kito šuns. Jeigu leidote šuniui pritempti save prie kito šuns ir paleidote žaisti – tai teigiamas paskatinimas, kuris didins šuns norą tempti pas kitus.
Tarkime, šuniukas vaikštant atsisėdo ir atsisako eiti toliau. Jeigu jūs lengvai įtempsite pavadį ir lauksite, kol šuniukas pradės eiti, po to atleisite pavadį – tai neigiamas paskatinimas, kuris mažins tikimybę, kad šuniukas vėl užsispirs. Jeigu jam pradėjus eiti dar ir pagirsite ir duosite skanėstą, pridėsite teigiamą paskatinimą, kuris didins tikimybę, kad šuniukas eis kartu. Pakankamai dažnai mes naudojame kelis kvadrantus, kad dar labiau skatinti norimą elgesį ir „bausti” netinkamą. Tai efektyviausias variantas.
Dar vienas pavyzdys. Tarkim, jūs naudojate petnešas nuo tempimo, segamas krūtinės priekyje. Jūsų šuo pamato katę ir pradeda bėgti link jos, pribėgus pavadėlio galą petnešos staigiai nusuka šuns pečius į šoną – tai teigiama bausmė, kuri mažins bėgimo paskui katę tikimybę.

Auklėjant (mokant kasdienio elgesio taisyklių) naudojame visus kvadrantus, priklausomai nuo šuns motyvacijos, jautrumo ir kitų aplinkybių. Mokant naujų komandų turėtume naudoti teigiamą paskatinimą, kol šuo supras komandos reikšmę. Užtvirtinant jau žinomos komandos atlikimą naudojami ir kiti kvadrantai.

Markeriai

Bendravimo su šunimi ir dresūros palengvinimui mes naudojame kelis signalus – markerius, kurie žymi teigiamą ir neigiamą elgesį. Tai atgalinis ryšys, kuris labai padeda paaiškinti šuniui, ko mes iš jo norime.

Pagrindiniai mūsų naudojami signalai:

Teigiamas markeris – žodis ar garsas, kuris reiškia, kad šuo daro gerai ir turėtų toliau taip daryti. Juo mums tarnauja pagyrimai, pasakyti ramia, bet linksma intonacija.

Paleidimo markeris – žodis ar garsas, kuris reiškia, kad šuo padarė gerai ir jau gali eiti atsiimti savo apdovanojimą. Mūsų klientai dažniausiai renkasi žodį „Bėk” arba garsą „Čip”. Taip pat gali būti naudojamas klikeris. Vėlesnėse stadijose, nenaudojant skanėstų ar žaislų, paskatinimu lieka pati laisvė.

Neigiamas markeris – žodis ar garsas, kuris reiškia, kad šuo klysta ir turi bandyti iš naujo ar pasitaisyti. Dažniausiai tai žodis Ne arba Fu.

Žodžiai šuniukui neturi jokios reikšmės, kol pagal klasikinį sąlygojimą nebus sukurtas į juos atsakantis refleksas. Pagyrimus šunys natūraliai supranta per jūsų džiaugsmingą intonaciją, o su Bėk ir Ne šunis tenka supažindinti dresūros eigoje. Tarkime, paimkime komandą Sėdėt.

Sakome savo šuniukui Sėdėt ir keliame skanėstą į viršų. Kai tik šuniukas sėda – sakome bėk ir atitraukiame ranką. Kai tik šuniukas atsikelia – gauna skanėstą. Su laiku šuo supranta, kad Bėk girdi kai elgiasi teisingai ir gali keltis bei pasiimti skanėstą. Kai šuniukas jau moka tiek, pridedame trumpą išlaikymą. Atsisėdus iškart neduodame paleidimo signalo, o paliekame ranką ten pat ir giriame šuniuką kol sėdi. Kartais duodame skanėstą, kol jis laukia. Taip tvirtiname teigiamo markerio poveikį, šuniukui tampa aiškiau, kad teisinga ir toliau sėdėti. Jeigu šuniukas neatsisėda ar atsistoja be leidimo, sakome Ne ir atitraukiame ranką, neduodame skanėsto. Mokome, kad po Ne šuniukas tikrai negaus skanėsto, daro kažką ne taip. Po trumpos pauzės duodame komandą iš naujo ir tuo parodome, kad bandant iš naujo vėl atsiranda šansas užsidirbti apdovanojimą.

Dar labiau neigiamą markerį sustiprina jo naudojimas prieš korekcijas (teigiamas bausmes). Būtent taip jis įgauna poveikį, kad šuo nustotų daręs ką nors blogo. Pvz. nustotų graužti batą. Markerį naudojant prieš pat teigiamas bausmes, šuo pradeda reaguoti į jį kaip į bausmę – keičia savo elgesį. O mums nebereikia naudoti tiek bausmių. Tarkim, šuniukas jums kanda. Jūs sakote Ne ir prikeliate šuniuką už pakarpos. Jis paleidžia. Paleidus pagiriate ir duodate žaislą. Ilgainiui vien išgirdęs Ne šuniukas paleis ir bus vis mažiau linkęs kąsti. Markeris įgaus teigiamos bausmės poveikį.

Išsiaiškinus, kaip veikia neigiamas markeris, pats laikas mums aptarti teisingą korekcijų naudojimą.

Korekcijos – kaip teisingai?

Bausmės samprata dresūros kontekste turi kiek kitokią prasmę, nei mes esame įpratę. Bausmė – bet kas, kas mažina elgesio pasikartojimo tikimybę. Net skanėsto nedavimas, kai šuo atsisėdo vietoj to, kad atsigultų, skaitosi bausme. Praktiniame darbe man labiau patinka terminas – korekcija. Jis informatyvesnis, kalbant apie elgesio keitimą. Tai teigiama bausmė, aktyvus šeimininko veiksmas. Nuo griežtesnio tono iki timptelėjimo griežtu antkakliu ar elektrinio antkaklio impulso.

Ar korekcija buvo teisinga galime matyti tik pagal šuns reakciją, jos individualios kiekvienam. Reikiamas lygis priklauso nuo šuns jautrumo, motyvacijos ir įsiaudrinimo lygio. Kai šuo ramus, reikia daug silpnesnio poveikio, nei kai šuo pagautas azarto vejasi stirną. Idealu, jeigu iškart po korekcijos šuo nutraukia veiksmą, kurį norėjome nutraukti, bet toliau bendradarbiauja su šeimininku. Dėmesys vėl nukreiptas į šeimininką. Kai šuo nutraukia nenorimą veiksmą, būtina pagirti, paskatinti šunį. Jeigu šuns elgesys po korekcijos nesikeičia, korekcija buvo per silpna. Jeigu šuo susigūžia ir nebenori toliau bendrauti su šeimininku, korekcija buvo per stipri. Visada pradedame lengvesnės korekcijos, kol sužinome savo šuniui reikiamą lygį. Geriau pabandyti vėl, nei paveikti per stipriai.

Svarbu susieti korekcijas ir su neigiamu markeriu – žodžiu Ne, Fu. Mūsų tikslas – naudoti kuo mažiau korekcijų. Toks signalas labai praverčia to siekiant. Sudarant grandinę Netinkamas veiksmas – Ne – Korekcija – Elgesio pasikeitimas – Paskatinimas, su laiku vis dažniau galėsime iš šios grandinės išimti korekcijas. Sukūrus refleksą į signalą Ne, siejant su po jo sekančia korekcija, šunys pradeda keisti elgesį tik išgirdę Ne. Mums nebereikia naudoti tiek korekcijų.

Korekcijos skirstomos į dvi rūšis – aktyvias ir pasyvias.

Po aktyvios korekcijos šuo aktyvesnis. Pvz. šuo blaškosi einant greta, jūs staigiai timptelite pavadį, šuns dėmesys grįžta ir jis noriau, linksmiau atlieka komandą. Taip, po aktyvios korekcijos šuo dažniausiai linksmesnis.

Po pasyvios korekcijos šuo nurimsta, elgiasi pasyviau. Pavyzdžiui, šuo įsiaudrinęs loja ant kito šuns. Jūs prikeliate jį už pakarpos ir laikote jį tol, kol jis nurimsta. Nurimęs jis pabūna toje pačioje vietoje, iškart nešoka loti vėl (jei šoka, jis dar nebuvo nurimęs). Tačiau jums jį pagyrus ir pakvietus noriai eina kartu, jaučiasi gerai.

Korekcijai suveikus, pakeitus šuns elgesį būtina paskatinti šį pasikeitimą. Dažnai iškart užtenka pagyrimo, kartais geriau ir duoti skanėstą ar žaislą. Būtent tai padės šuniui suprasti, už ką jis koreguojamas. Turi būti kontrastas tarp netinkamo ir tinkamo elgesio. Jeigu tik koreguosite, bet neskatinsite šuns, jis nesupras, kaip turėtų elgtis. Nesuprasdamas jis neturi šanso pasirinkti elgtis tinkamai. Nesupratimas kelia šuniui stresą, ir jautresniame šunyje su laiku gali virsti baime.

Visoje dresūroje, bet ypač pradėjus naudoti korekcijas, labai svarbus jūsų veiksmų nuoseklumas ir pastovumas. Negalite staiga pradėti skatinti veiksmą, kurį draudėte, ar atvirkščiai. Ar net kartais už tą patį veiksmą bausti, kartais ignoruoti. Šeimininko nepastovumas ne tik neleidžia šuniui suprasti, kas iš jo norima, tačiau net gali priversti šunį jaustis nesaugiai su jumis. Šunys puikiai reaguoja į korekcijas, kai jiems aiški jų priežastis. Myli griežtą, bet teisingą šeimininką net labiau, nei mylintį, bet visiškai atlaidų. Tuo tarpu neprognozuojamai baudžiantis šeimininkas panašesnis į priešą, nei partnerį. Toks elgesys gali privesti net iki agresijos. Labai svarbu prisiminti visada būti nuosekliais. Atsakingai rinktis, kuriems šuns veiksmams naudosite korekcijas.

Taip pat šuns šeimininkas turėtų žinoti skirtumą tarp dviejų mokymo metodų: “viliojimo” ir „šeipingo”. Abu variantai geri, abu turi savo stiprias ir silpnas puses, tad paprasčiausiai reikia rinktis, kas geriau jums ir jūsų šuniui konkrečiai komandai. Tikslus veiksmų laikas be galo svarbus dresuojant šunį, ypač pasirinkus šeipingą. Klaidos čia pavers jūsų darbą gerokai sunkesniu. Aš paaiškinsiu šiuos būdus plačiau.

Viliojimas

Viliojimo metodą 1981 metais formaliai sukūrė Dr. Ian Dunbar, dirbdamas su pirmuoju istorijoje kursu mažiems šuniukams. Tuo metu dresūra tradiciškai buvo pradedama tik nuo 6 mėnesių (šis mitas gajus ir šiandien), nes dresūra buvo remiama fizinėmis bausmėmis ir jaunesnis šuniukas nesugebėtų jų atlaikyti. Šis šuniukų kursas tapo pirmu žingsniu link modernių, subalansuotų metodų.

Kadangi viliojimas yra greičiausias ir paprasčiausias mokymo būdas, absoliuti dauguma šeimininkų pagrindams renkasi jį. Viliojimą sudaro 4 žingsniai:

Komanda
Viliojimas
Atlikimas
Apdovanojimas
Štai paprastas kasdienis naudojimo pavyzdys: Parodote šuniukui skanėstą savo rankoje. Pasakote Sėdėt. Keliate skanėstą truputį virš ir už šuns galvos, kol jis atsisės. Pažymite elgseną (klikeriu ar žodiniu signalu). Duodate skanėstą.
Tai primityvus pavyzdys, galimos individualios variacijos jūsų šuniui, bet bazė visada tokia. Tai artimiausia klasikinio sąlygojimo pavyzdžiui.

Šeipingas

Tai kiek sudėtingesnis dresūros būdas. Elgsenos “šeipinimas” reiškia šuns mokymą atlikti veiksmą etapais, vietoj viso iš karto. Skirstote elgseną į smulkius žingsnelius ir gaudote tinkamą elgseną, kurią šuo siūlo pats, beveik nepadedamas.

Tai idealus būdas sudėtingoms elgsenoms ir įvairiems triukams, pavyzdžiui išjungti šviesą, duoti labas ir t.t., tačiau kartu šis būdas reiklus šeimininkui. Turite būti dėmesingi ir pastebėti smulkius judesius norimo tikslo link ir tiksliai, laiku juos žymėti bei skatinti. Kartu tai be galo smagus metodas su neribotomis galimybėmis, kai jūsų šuo perpranta žaidimo taisykles. Būdami kantrūs ir dėmesingi tikrai būsite nustebinti savo šuns sumanumu.

Tarkim, norite kad jūsų šuo dešine priekine letena paliestų kokį nors daiktą kambaryje. Štai galima eiga:

Atsiveskite šunį į kambarį, pasiruoškite skanėstus ir pasirūpinkite, kad niekas neblaškytų nei jūsų, nei jūsų šuns. Tinkamą elgesį žymime klikeriu ar trumpu žodiniu signalu. Per kelias sekundes, kurias trunka ištarti Geras, jūsų šuo gali daryti kažką visai kito. Šuo turi jau būti supažindintas su klikerio ar signalo reikšme.
Atsisėskite šalia daikto. Ir laukite.
Laukite kol šuo padarys bent menkiausią judesį link daikto. Dažnai pirma skatiname net ne judesį, o žvilgsnį reikiama kryptimi. Taip, net žvilgsnį! Pažymėkite tiksliai reikiamą momentą, ne sekundę prieš ar po. Tai tikrai nelengva. Po signalo šuo turėtų ateiti pas jus pasiimti savo skanėsto.
Po kelių paskatinimų pamažu vis kelkite reikalavimus. Ignoruokite žvilgsnį ir laukite žingsnelio. Jei šeipingas naujiena jūsų šuniui, turbūt prireiks laiko, kol jis ims siūlyti elgsenas. Būkite kantrūs ir skatinkite mažiausią žingsnelį. Nepamirškite, pilnam rezultatui greičiausiai prireiks ne vienos treniruotės.
Pradėję nuo žvilgsnio, tęsite vis pridedami po žingsnelį, kol šuo prie pat daikto. Tada laukite dešinės letenos judesių, kol pamažu ji atsidurs ten, kur jūs norėjote!
Kai tik gavote pilną elgseną ir šuo atliko ją kelis kartus, pridėkite komandą, pavyzdžiui Paliesk šiam atvejui. Kelkite kriterijų su kiekvienu žingsneliu, ramiai ignoruokite neproduktyvius jūsų tikslui veiksmus. Bet skatinkite pakankamai dažnai, kad išvengtumėte frustracijos, kad šuo nepasiduotų. Įvedus ir įtvirtinus komandą galite pradėti skatinti sporadiškai (atsitiktinai). Pažymėdami, bet neapdovanodami dalį atlikimų. Taip šuo ir toliau spėlios, kada sulauks skanėsto ir išsaugos motyvaciją.

Kai šuo perpras sistemą, pradės siūlyti vis daugiau variantų, kas leis jums išmokyti įvairiausių triukų. Dažniausiai šunys tai, ką išmoksta šeipingo būdu, atlieka noriau. Tačiau šis būdas turi ir rimtą trūkumą. Reikalauja gerokai daugiau laiko ir šeimininko pastangų.

Dažniausiai dresūroje naudojama tam tikra šių metodų kombinacija. Elgesys skaidomas į daug žingsnelių, bet tiems žingsneliams šuo ir viliojamas skanėstu link norimo tikslo ir komanda pridedama tik gavus norimą elgesį. Dažniausiai tai daroma, kai neįmanoma viliojimu sukurti viso norimo elgesio. Arba bazines komandas šuo mokosi viliojimu, o triukus šeipingu. Dažnai tam tikra kombinacija ir tampa geriausiu pasirinkimu.

Žymėjimo signalų tikslumas

Tinkamas elgsenos žymėjimas labai svarbus, nesvarbu kurį būdą pasirinksite. Jis svarbesnis šeipinge, tačiau ir viliojimas nebus sklandus be to. Tiksliai naudodami tiek teigiamą, tiek neigiamą markerius (pvz. Bėk ir Ne, jei naudojate žodinius) jūs galite efektyviai bendrauti su šuniu ir paaiškinti jam, ko siekiate. Tai efektyviausias būdas atrasti supratimą su savo šunimi.

Įsivaizduokite, kad mokote šuniuką sėdėti. Kaip paleidimo markerį naudojate klikerio garsą. Jūs jau kiek pažengėte, šuo atsisėdo po žodžio Sėdėt. Tačiau jus kažkas išblaškė ir jūs paspaudėte klikerį sekunde per vėlai, kai šuo jau vėl atsistojo. Dabar jūs pasakėte savo šuniui, kad po komandos Sėdėt reikia atsistoti! Kuo daugiau tokių klaidų pasitaikys, tuo sunkiau mokytis bus šuniui.

Motyvacija ir kontaktas

Pagaliau mes priartėjome prie sėkmingos dresūros pagrindo! Pagrindinio elemento, be kurio visa kita būtų beprasmiška.

Šuns dresūra gali būti labai sudėtinga, jeigu turite nesikoncentruojantį ar abejingą šuniuką. Motyvacija – ne tik skanėsto laikymas prieš nosį, tikintis, kad to pilnai pakaks. Kad motyvuoti šunį, teks suprasti pagrindinius šuns poreikius. Maistas, žaislas ir bendravimas gali padėti motyvuoti šunį. Turite išsiaiškinti, kuris variantas geriausiai tinka būtent jums ir jūsų šuniui.

Pirmuose dresūros etapuose motyvacijai ir paskatinimui lengviausia naudoti maistą. Jis geriausiai tinka viliojimo metode, taip pat valgymas veikia kiek raminančiai, tad šuniui lengviau susikaupti. Kokį maistą naudoti priklausys nuo to, ką mėgsta jūsų šuo. Patartini minkšti, kramtomi ir nedidukai skanėstai. Kai kurie šunys išprotėję dėl bet ko valgomo (kartais ir nevalgomo…) Su tokiu ėdrūnu galima naudoti bet ką. Su išrankesniais šunimis gali tekti eksperimentuoti. Nemažai šunų mėgsta virtas ar džiovintas kepenis, kiti renkasi sūrį. Mano praktikoje buvo šuo, kuris mėgo morkas labiau nei bet ką kitą. Ir buvo skatinamas morkos gabalėliais! Dažniausiai dresuojame tik kai šuniukai alkani, nemaitinti kurį laiką iki užsiėmimo. Kadangi motyvacija maistui būtina šuns išgyvenimui, visi šunys turi šią motyvaciją. Ji gali būti stipresnė ir silpnesnė, gali būti stiprinama ar silpninama prieiga prie maisto ir maitinimo grafiku, tačiau visi šunys turi valgyti.

Šunims su stipriu grobio instinktu vėlesniuose etapuose gali būti naudinga pereiti prie paskatinimo žaislu, kai komandų reikšmė jau išmokta. Žaidimas suteikia daugiau dinamiškumo ir pramogos šuniui. Dažnai pagerėja ir vykdymo greitis. Tačiau nemažos šunų dalies grobio instinktas žemas ir žaislai nelabai jiems rūpi. Turite pažinoti savo šunį ir rinktis atitinkamai.

Kai kurie šunys geriausiai motyvuojami bendravimu, pagyrimais ir glostymu, tačiau jų pakankamai mažai. Jeigu jums pasisekė, perėjimas prie paklusnumo be maisto ir žaislo bus lengvesnis. Galima palikti tik dosnius pagyrimus ir greičiau turėti šunį, kuris bus tiesiog laimingas klausydamas šeimininko. Retkarčiais ir šunims be grobio instinkto ir su apetito problemomis tenka rinktis šį variantą.

Kontaktas – išmokta šuns būsena. Šuo kontakte šimtu procentų susikoncentravęs ties savo šeimininku. Šioje būsenoje šuo nori būti su jumis ir gauti tai, ką jūs turite. Galbūt mėgstamiausią šuns žaislą, skaniausią skanėstą, ar taip norimą leidimą lėkti žaisti su kitu šunimi.

Kontakto kūrimas – užslėptas kiekvienos bendravimo su šunimi minutės tikslas. Tai galite pasiekti būdami įdomūs ir nenuspėjami savo šuniui. Taip pat galima išmokyti stipraus kontakto  kaip reakcijos į atskirą komandą, kas gali padėti šuniui “įsijungti”. Sukurti kontaktą lengviau su šunimi, kuris labai motyvuotas bendravimu, tačiau tai visiškai įmanoma ir naudojantis kitomis motyvacijomis.

Labai efektyvi technika – tapimas vartais į visus gyvenimo malonumus. Pirma laukite akių kontakto prieš maitindami savo šunį. Sulaukę kontakto pastatykite dubenį ant žemės. Ar leiskite valgyti, jei šuo jau moka laukti leidimo. Taip pat galite laukti kontakto prieš žaidimą. Pamažu tai galima naudoti prieš bet ką, ką jūsų šuo mėgsta, kaip leidimas žaisti su kitais šunimis ir t.t. Efektas slypi šuns tikėjime, kad jūs esate viso gėrio šaltinis. Tai jam pavers paklusnumą gyvenimo dalimi.

Čia sudėti patys pagrindiniai dalykai, kuriuos turite žinoti prieš dresuodami savo šunį. Jeigu pasirinksite teisingą dresuotoją, jis paaiškins jums visa kita ir parinks geriausius metodus, kurie bus ne tik efektyvūs, bet ir tinkamiausi būtent jums!

Karina Ščuckytė
LKD dresuotoja
Šunų dresūros mokykla Canis.lt