Kaip mokosi šunys?

Kaip rodo istorija, šunų dresuotojai labai priklausomi nuo mados vėjų. Šiandien pozityvi, humaniška dresūrą ant bangos ir daug dresuotojų skuba į šį traukinį, kol dar galima užsidirbti daugiau. Atsiranda ir naujų žmonių, kurie apsiskelbę specialistais pasakoja, kokia nereali naujovė, ta pozityvioji dresūra. Pagrindžia vienu sakiniu: paremta naujausiais moksliniais tyrimais. Deja, bet tai labai toli nuo tiesos ir neduoda patikimo rezultato. Yra ir priešinga stovykla – dominavimo teorijos pasiekėjai. Jie tariamai grindžia šunų elgesį vilkų hierarchijos modeliu, kuris jau visiškai paneigtas tyrėjų ir mokslininkų. Pataria kovoti su savo šunimi ir fiziškai bausti už bet kokį nusižengimą, ir sugeba bet kokį šuns judesį pagrįsti noru dominuoti. Aš pabandysiu paaiškinti, kodėl nei vienas iš šių požiūrių nėra teisingas, ir kokios turimos alternatyvos.

Dominavimas

Praeityje praktiškai visas šunų elgesys buvo grindžiamas hierarchijos teorija. Tikėta, kad šunys turi vidinį norą išsikovoti aukštesnį statusą ir naudoja agresiją tam pasiekti. Begalė žinomų dresuotojų grindė savo darbą šia teorija, tačiau tobulėjant mokslui, atliekant naujus tyrinėjimus tapo aišku, kad šios teorijos pagrindas klaidingas ir dauguma dresuotojų bei elgsenos specialistų pakeitė savo požiūrį ir metodus atsižvelgdami į tai. Na, ir šiandien žinome liūdnų pavyzdžių, kurie nežengia su mokslu, kaip televizijos laida „Dog Whisperer”, kur dresūra vis dar grindžiama fizinėmis bausmėmis, net šunų spardymu. Šiai dienai mes taip pat daug geriau suprantame, kaip šunys mąsto ir mokosi. Štai trumpas paaiškinimas, kodėl dominavimo teorija yra klaidinga.

Iš kur atsirado ši teorija?

Ankstyvieji (1970ųjų) negiminingų vilkų tyrinėjimai nelaisvėje, dirbtinėse sąlygose, rodė, kad griežta gaujos struktūra arba „hierarchija” palaikoma agresijos pagalba. Šių tyrinėjimų išvados buvo pritaikytos ir šunims, kadangi vilkas – šunų protėvis. Buvo nuspręsta, kad ši teorija turi tikti ir šunų bei žmonių santykiams. Kad visi šunys mato šeimą kaip gaują ir priskiria tam tikrus statusus.

Kas ne taip?

Vėlesni vilkų tyrinėjimai parodė, kad natūralias vilkų grupes laisvėje sudaro šeimos, susidedančios iš tėvų ir vaikų, su beveik neegzistuojančia agresija. Prijaukinimas labai pakeitė šunis, ir laukinių šunų gaujos turi visai kitą struktūrą, nei vilkai. Šunų elgsenos tyrinėjimai nepateikė jokių nustatytos hierarchijos apraiškų, individų santykiai buvo pagrįsti patirtimi ir mokymusi.

Štai ką „Alfa vilko” kūrėjas, Dr. L David Mech, sakė apie tai 2008 (anglų k.):

Video

Tikroji problema pasireiškia kai žmonės nutaria, kad šunys turi „didįjį planą” iškovoti aukštesnį statusą ir tai lemia kaip žmonės vertina šunis, reaguoja į jų elgesį bei dresuoja. Jeigu žmogus tiki, kad jo šuo nori „užimti lyderio vietą”, „iškovoti statusą”, „valdyti šeimininką”, jis natūraliai bus labiau linkęs naudoti jėgą prieš savo šunį. Tokie šeimininkai kliaunasi neigiamomis emocijomis (pvz. baime ir nerimu) kad pašalintų netinkamą elgesį. Štai ką jūs išvysite pažiūrėje į šunį, dresuotą naudojant hierarchijos teoriją: užgniaužtas, nereaguojantis į aplinką, įbaugintas gyvūnas, kuris neberodo netinkamo elgesio, nes paprasčiausiai bijo ir nesupranta savo šeimininko veiksmų. Aš asmeniškai mačiau kergtą patiną, kuris nereagavo į rujojančią kalę, nes kiekvienas bandymas baigdavosi šuns parvertimu ir prispaudimu iš žmonių pusės. Šuo buvo ant tiek užspaustas, kad net vienas pagrindinių instinktų buvo nugalėtas. Teoriškai tai gali atrodyti gerai, tačiau ar jūs tikrai norite „tuščio” šuns, be ugnelės akyse ir laisvai reiškiamų emocijų? Aš tikrai ne.

Jei norite sužinoti daugiau apie dominavimo teorijos mitą, rekomenduoju šį mokslinį darbą anglų kalba: „Dominance in domestic dogs – useful construct or bad habit?” (Bradshaw, J.W.S., Blackwell, E.J. and Casey, R.A., 2009).
Jį galite rasti ir internete.
Tai vienas iš ekstremalumų, tačiau prieš apžvelgdami kitą, pasigilinkim į gyvūnų mokymosi teoriją.

Operantinis sąlygojimas

1938 metais B. F. Skinner išleido knygą „Organizmų elgsena” (The Behavior of Organisms). Joje buvo įvestas terminas operantinis sąlygojimas. Psichologijoje sąlygojimas reiškia „organizmo atsako į specifinį stimulą kūrimą”, taigi operantinis sąlygojimas tėra vienas iš būdų kaip gyvūnai (ir žmonės) mokosi. Sąlygojimas, tiek tradicinis Pavlovo, tiek operantinis, nagrinėja ryšį tarp stimulo (dirgiklio) ir atsako. Operantinio sąlygojimo teorija remiasi keturiais kvadrantais:


+P Teigiamas Paskatinimas – kažko gero pridėjimas kad padidinti elgesio tikimybę (kaip skanėsto davimas).
-B Neigiama Bausmė – kažko gero sulaikymas kad sumažinti elgesio tikimybę (skanėsto, kurio šuo nori, nedavimas).
+B Teigiama Bausmė – kažko blogo pridėjimas kad sumažinti elgesio tikimybę (korekcija pavadžiu esant netinkamam elgesiui).
-P Neigiamas Paskatinimas – kažko blogo sulaikymas kad pasidinti elgesio tikimybę (korekcijų nebuvimas kol šuo elgiasi tinkamai).

Operantinis sąlygojimas pasiekė šunų dresuotojus tik 1980aisiais ir sukėlė tikrą revoliuciją. Pagaliau pasaulis priėmė dresūrą, paremtą paskatinimais, o senoji, bausmių sistema pradėjo grimsti užmarštin. Tačiau šiandien paskatinimas ir bausmė – labiausiai nesuprasti terminai šunų dresūroje. Mums bandoma įteigti, kad paskatinimas yra gerai, bausmė – blogai. Net lentelė viršuje rodo, kad viskas yra kiek sudėtingiau. Nei vienas iš kvadrantų nėra nei blogas, nei geras. Rezultatas priklauso nuo to, ar išlaikysime jų balansą.

Deja, „pozityvus treneriai” jums sako ką kita:

Puiki iliustracija šia tema, originalo autorius Ivan Balabanov, „Obedience without conflict”, JAV.

Tikrasis oprantinis sąlygojimas siūlo prieinamą rezultatą pasitelkiant balansą, vien teigiamo paskatinimo „išplėšimas” iš sistemos tampa neprotingu pasirinkimu ir nesuteikia šanso sėkmei. Rezultatai geriausiu atveju gali būti vidutiniški, o dažniausiai aplamai nuviliantys. Šuo klausys kontroliuojamoje aplinkoje, tačiau neatlaikys bet kokios konkuruojančios motyvacijos (tai gali būti garsai, kvapai, kiti šunys, katės ir t.t.) Mano matytas rezultatas – šunys nesugeba net likti sėdėti aplinkoje su dirgikliais, nors klauso jiems įprastoje, uždaroje aikštelėje. Šios humanistinės manijos motyvas – ne efektyvus mokymo būdas, o filosofinis (vos ne religinis) noras sunaikinti visas skausmingas gyvenimo pamokas.

Nesupraskite manęs klaidingai. Aš visiškai sutinku, kad metodai, paremti fizinėmis bausmėmis gali būti tiesiog žiaurūs ir palaikau mokymą per paskatinimą. Mokymo stadijoje aplamai turėtume naudoti tik paskatinimą, kol šuo supras ko iš jo norima. Tačiau tik subalansuotas visų galimybių naudojimas leis pasiekti gerą galutinį rezultatą. Teigiamos bausmės (arba korekcijos) taip pat turėtų būti naudojamos kai būtina, tačiau tai nebūtinai reiškia skausmą. Kai kuriems šunims pakanka ir griežtesnio tono.

Tai viskas?

Deja… Šunų dresūra ne tokia paprasta. Realiai dirbdami turime suprasti visą šunį, ne tik jo elgseną. Kartu su visų keturių kvadrantų taikymu turime suvokti ir tas sritis, kurias mokslininkai – „behaviorist’ai” atsisako pripažinti, pavyzdžiui motyvaciją, draivus ir visus kitus protinius bei emocinius procesus. Turime priimti, kad nepriklausomai nuo sąlygojimo, šuo yra šuo. Jie priima savo sprendimus ir kartais būna tiesiog užsispyrę… Mes turime parodyti, ko iš jų tikimės – kokius sprendimus jis turėtų priimti ir kaip elgtis. Taip pat šuns elgesys bei sprendimai turi turėti aiškias pasėkmes. Turime priimti ir faktą, kad tarp supratimo ir darymo yra skirtumas ir jis kartais tiesiog rodo „ginčą” su šunimi, o ne sąlygojimo trūkumą.

Taip pat šuns šeimininkas turėtų žinoti skirtumą tarp „viliojimo” ir šeipingo (dažniausiai naudojamo dirbant su klikeriu). Abu variantai geri, abu turi savo stiprias ir silpnas puses, tad paprasčiausiai reikia rinktis, kas geriau jums ir jūsų šuniui. Tikslus veiksmų laikas be galo svarbus dresuojant šunį, ypač pasirinkus šeipingą. Klaidos čia gali visiškai sugriauti jūsų pastangas. Aš paaiškinsiu šiuos būdus plačiau. Tikiuosi, kad prieš susitikdami su dresuotoju, jūs jau žinosite kurį variantą renkatės.

Viliojimas

Viliojimo metodą 1981 metais sukūrė Dr. Ian Dunbar, dirbdamas su pirmuoju istorijoje kursu mažiems šuniukams. Tuo metu dresūra tradiciškai buvo pradedama tik nuo 6 mėnesių (šis mitas gajus ir šiandien), nes dresūra buvo remiama fizinėmis bausmėmis ir jaunesnis šuniukas nesugebėtų jų atlaikyti. Šis šuniukų kursas tapo pirmu žingsniu link modernių, subalansuotų metodų.

Kadangi viliojimas yra greičiausias ir paprasčiausias mokymo būdas, absoliuti dauguma šeimininkų bent pagrindams renkasi jį. Viliojimą sudaro 4 žingsniai:

Komanda
Viliojimas
Atlikimas
Apdovanojimas
Štai paprastas kasdienis naudojimo pavyzdys: Parodote šuniukui skanėstą savo rankoje. Pasakote Sėdėt. Keliate skanėstą truputį virš ir už šuns galvos, kol jis atsisės. Pažymite elgseną (klikeriu ar žodiniu signalu). Duodate skanėstą.
Tai primityvus pavyzdys, galimos individualios variacijos jūsų šuniui, bet bazė visada tokia.

Viliojant galima mokyti keletos komandų vienu metu. Kadangi galite keisti komandas, dresūros pamoka su pertraukėlėmis gali trukti iki valandos. Kai komandos atlikimas užsąlygintas, skanėstą galima keisti žaislu ar kokiu kitu paskatinimu, pavyzdžiui leidimu pažaisti su kitu šunimi.

Šeipingas

Tai jau sudėtingesnis dresūros būdas. Elgsenos „šeipinimas” reiškia šuns mokymą atlikti veiksmą etapais, vietoj viso iš karto. Skirstote elgseną į smulkius žingsnelius ir gaudote tinkamą elgseną, kurią šuo siūlo pats, nepadedamas.

Tai idealus būdas sudėtingoms elgsenoms ir įvairiems triukams, pavyzdžiui išjungti šviesą, suktis ir t.t., tačiau kartu šis būdas labai reiklus šeimininkui. Turite būti labai dėmesingi ir pastebėti menkiausius judesius norimo tikslo link ir tiksliai, laiku juos žymėti bei skatinti. Kartu tai be galo smagus metodas su neribotomis galimybėmis, kai jūsų šuo perpranta žaidimo taisykles. Būdami kantrūs ir dėmesingi tikrai būsite nustebinti savo šuns sumanumu.

Tarkim, norite kad jūsų šuo dešine priekine letena paliestų kokį nors daiktą kambaryje. Štai galima eiga:

Atsiveskite šunį į kambarį, pasiruoškite skanėstus ir pasirūpinkite, kad niekas neblaškytų nei jūsų, nei jūsų šuns. Klikeris čia veiksmingesnis nei žodinis signalas, nes jis trumpesnis ir tuo aiškiau pažymi veiksmą. Per kelias sekundes, kurias trunka ištarti Geras, jūsų šuo gali daryti kažką visai kito. Jei naudojate klikerį, šuo turi jau būti pilnai supažindintas su jo reikšme.
Atsisėskite šalia daikto. Ir laukite.
Laukite kol šuo padarys bent menkiausią judesį link daikto. Dažnai pirma skatiname net ne judesį, o žvilgsnį reikiama kryptimi. Taip, net žvilgsnį! Pažymėkite tiksliai reikiamą momentą, ne sekundę prieš ar po. Tai tikrai nelengva. Po signalo šuo turėtų ateiti pas jus pasiimti savo skanėsto.
Po kelių paskatinimų pamažu vis kelkite reikalavimus. Ignoruokite žvilgsnį ir laukite žingsnelio. Jei šeipingas naujiena jūsų šuniui, turbūt prireiks laiko kol jis ims siūlyti elgsenas. Būkite kantrūs ir skatinkite mažiausią žingsnelį. Nepamirškite, pilnam rezultatui greičiausiai prireiks ne vienos treniruotės.
Pradėję nuo žvilgsnio, tęsite vis pridedami po žingsnelį, kol šuo prie pat daikto. Tada laukite dešinės letenos judesių, kol pamažu ji atsidurs ten, kur jūs norėjote!
Kai tik gavote pilną elgseną ir šuo atliko ją kelis kartus, pridėkite komandą, pavyzdžiui Paliesk šiam atvejui. Kelkite kriterijų su kiekvienu žingsneliu, ramiai ignoruokite neproduktyvius jūsų tikslui veiksmus. Bet skatinkite pakankamai dažnai kad išvengtumėte frustracijos, kad šuo nepasiduotų. Įvedus ir įtvirtinus komandą galite pradėti skatinti sporadiškai (atsitiktinai). Pažymėdami, bet neapdovanodami dalį atlikimų. Taip šuo ir toliau spėlios, kada sulauks skanėsto ir išsaugos motyvaciją.

Nepamirškite, netikslus skatinimas atves prie neteisingos elgsenos. Būkite labai atsargūs!

Kai šuo perpras sistemą, pradės siūlyti vis daugiau variantų, kas leis jums išmokyti įvairiausių triukų. Dažniausiai šunys tai, ką išmoksta šeipingo būdu, atlieka noriau, o ir pats procesas tampa labai smagiu. Tačiau šis būdas turi ir rimtą trūkumą. Vienu metu galima mokyti tik vienos elgsenos, vienos komandos. Tik įtvirtinus komandą vienai ir nuėmus klikerį galima pradėti darbą su kažkuo nauju. Dėl to jūsų treniruotės bus trumpesnės ir dresūra bendrai užims daugiau laiko.

Žymėjimo signalų tikslumas

Tinkamas elgsenos žymėjimas labai svarbus, nesvarbu kurį būdą pasirinksite. Jis svarbesnis šeipinge, tačiau ir viliojimas nebus sklandus be to. Tiksliai naudodami tiek teigiamą, tiek neigiamą signalus (pvz. Taip ir Ne, jei naudojate žodinius) jūs galite efektyviai bendrauti su šuniu ir paaiškinti jam, ko siekiate. Tai efektyviausias būdas atrasti supratimą su savo šunimi.

Įsivaizduokite, kad mokote šuniuką sėdėti. Jūs jau kiek pažengėte, šuo atsisėdo po žodžio Sėdėt. Tačiau jus kažkas išblaškė ir jūs paspaudėte klikerį sekunde per vėlai, kai šuo jau vėl atsistojo. Dabar jūs pasaketė savo šuniui, kad po komandos Sėdėt reikia atsistoti! Kuo daugiau tokių klaidų pasitaikys, tuo sunkiau mokytis bus šuniui.

Yra sugalvotas nerealus būdas treniruoti savo žymėjimo tikslumo be šuns! Tai Klikerio žaidimas.

Štai ko jums reikės:

•Bent 2 žmonių (daugiau gali stebėti)
• Bent vieno švilpuko ar klikerio

Kaip žaisti:

Iš esmės, jūs mokysite vienas kitą klikeriu, šeipingo būdu. Vienas žmogus tampa „šunimi”, kitas – „šeimininku”. Žaidimas paprastas. Šeimininkas turi paaiškinti šuniui iš anksto sugalvotą tikslą, naudodamas tik signalus, be žodžių ar gestų. Kol „šuo” negirdi, „šeimininkas” ir žiūrovai nusprendžia, ko sieks. Tai gali būti kažkas kaip „atsistoti tame kampe ir dešiniu rodomuoju pirštu paliesti savo nosį”. Vienintelė taisyklė – jokio šnekėjimo ar kitokio patarinėjimo (jokių galvos linksėjimų, atodusių ar bet ko kito).

Taip pat, po signalo, „šuo” turėtų eiti arba į pradinį tašką, arba pas „šeimininką” skanėsto. Taip išvengiama ilgo galvojimo, kuris gi veiksmas buvo lemiamas ir ko čia gali būti norima. Tai ne „karšta/šalta” žaidimas. „Šuo” neturėtų bandyti perprasti užduoties, „šeimininkas” turinuvesti jį tikslo link. Kaip savo knygoje rašė Karen Pryor: “Asmuo turėti atrasti, kad šiame mokymo būde protas nepadeda. Nesvarbu apie ką tu galvosi. Tiesiog judėk bet kaip, rink signalus ir tavo kūnas pats ras tikslą be „tavo” pagalbos.”

Mane patirtyje, šis žaidimas puikiai iliustruoja ir klaidos kainą. Be to, tai tiesiog smagu! Tinkama ir draugų vakarėliui.

Motyvacija ir kontaktas

Pagaliau mes priartėjome prie sėkmingos dresūros pagrindo! Pagrindinio elemento, be kurio visa kita būtų beprasmiška.

Šuns dresūra gali būti labai sudėtinga, jeigu turite nesusikoncentruojantį ar abejingą šuniuką. Motyvacija – ne tik skanėsto laikymas prieš nosį, tikintis kad to pilnai pakaks. Kad motyvuoti šunį, teks suprasti, kas yra šuo ir kas jį skatina. Maistas, žaislas ir bendravimas gali padėti motyvuoti šunį. Turite išsiaiškinti, kuris variantas geriausiai tinka būtent jums ir jūsų šuniui.

Pirmuose dresūros etapuose motyvacijai ir paskatinimui lengviausia naudoti maistą. Jis geriausiai tinka viliojimo metode, taip pat valgymas veikia kiek raminančiai, tad šuniui lengviau susikaupti. Kokį maistą naudoti priklausys nuo to, ką mėgsta jūsų šuo. Patartini minkšti, kramtomi ir nedidukai skanėstai. Kai kurie šunys išprotėję dėl bet ko valgomo (kartais ir nevalgomo…) Su tokiu ėdrūnu galima naudoti bet ką. Su išrankesniais šunimis gali tekti eksperimentuoti. Nemažai šunų mėgsta virtas ar džiovintas kepenis, kiti renkasi sūrį. Mano praktikoje buvo šuo, kuris mėgo morkas labiau nei bet ką kitą. Ir buvo skatinamas morkos gabalėliais! Kartais su išrankiaisiais tenka dirbti tik kai jie alkani, nemaitinti kurį laiką iki užsiėmimo. Visi gyvūnai turi valgyti!

Šunims su stipriu grobio instinktu gali būti naudinga pereiti prie paskatinimo žaislu, kai komandų reikšmė jau išmokta. Žaidimas suteikia daugiau dinamiškumo ir pramogos šuniui. Dažnai pagerėja ir vykdymo greitis. Tačiau nemažos šunų dalies grobio instinktas žemas ir žaislai nelabai jiems rūpi. Turite pažinoti savo šunį ir rinktis atitinkamai.

Kai kurie šunys geriausiai motyvuojami bendravimu, pagyrimais ir glostymu, tačiau jų pakankamai mažai. Jeigu jums pasisekė, parėjimas prie paklusnumo be maisto ir žaislo bus lengvesnis. Galima palikti tik dosnius pagyrimus ir greičiausiai turėti šunį, kuris bus laimingas klausydamas šeimininko. Retkarčiais šunims be grobio instinkto ir su apetito problemomis tenka rinktis šį variantą. Ne itin efektyviai, tačiau tai gali būti geriausia išeitimi.

Kontaktas – išmokta šuns būsena. Šuo kontakte šimtu procentų susikoncentravęs ties savo šeimininku. Šioje būsenoje šuo nori būti su jumis ir gauti tai, ką jūs turite. Galbūt mėgstamiausią šuns žaislą, skaniausią skanėstą, ar taip norimą leidimą lėkti žaisti su kitu šunimi. Labai retas šuo sugeba išlikti kontakte tik dėl pagyrimų, daugumai šunų reikia svaresnės priežasties.

Kontakto kūrimas – užslėptas kiekvienos treniruotės tikslas. Tai galite pasiekti būdami įdomūs ir nenuspėjami savo šuniui. Taip pat galima išmokyti kontakto pagal komandą, kas gali padėti šuniui „įsijungti”. Sukurti kontaktą lengviau su šunimi, kuris labai motyvuotas bendravimu, tačiau tai įmanoma ir naudojantis kitomis motyvacijomis.

Labai efektyvi technika – tapimas vartais į visus gyvenimo malonumus. Pirma laukite akių kontakto prieš maitindami savo šunį. Sulaukę kontakto pastatykite dubenį ant žemės. Taip pat galite laukti kontakto prieš žaidimą. Pamažu tai galima naudoti prieš bet ką, ką jūsų šuo mėgsta, kaip leidimas žaisti su kitais šunimis ir t.t. Efektas slypi šuns tikėjime, kad jūs esate viso gėrio šaltinis. Tai jam pavers paklusnumą gyvenimo dalimi.

Čia sudėti patys pagrindiniai dalykai, kuriuos turite žinoti prieš dresuodami savo šunį. Jeigu pasirinksite teisingą dresuotoją, jis paaiškins jums visa kita ir parinks geriausius metodus kurie bus ne tik patvirtinti, bet ir tinkamiausi būtent jums!

Karina Ščuckytė
LKD dresuotoja
Šunų dresūros mokykla Canis