Šunų emocijos labai ilgą laiką buvo ginčų objektu. Nuo tikėjimo, kad šunų elgesį lemia vien tik instinktų ir refleksų rinkinys, iki gilaus įsitikinimo, kad jie jaučia visas ir žmonėms būdingas emocijas. Mokslo dėka mes vis geriau suprantame savo geriausius keturkojus draugus, tad pažiūrėkime, ką šiandien galime pasakyti apie tai, ką jie jaučia.

Šunys turi tas pačias smegenų struktūras, kurios atsako už emocijas, kaip ir žmonės. Taip pat tuos pačius hormonus, tarp jų ir oksitociną, kuris atsako už prisirišimą ir meilę. Tačiau nereikėtų įsivaizduoti, kad šunys jaučia pilną žmogiškų emocijų spektrą. Juk net žmonių emocijos vystosi ir atsiskleidžia su laiku. Kūdikiai negali jausti daugelio emocijų, kurias jaus suaugę. Šis faktas svarbus, kad suprastume šunis, kadangi emocijos vystosi ir pasireiškia ta pačia eiga.

Pasak mokslininkų, šunys sugeba jausti tokias pačias emocijas, kaip ir 2,5 metų vaikai. Tai liečia daugumą protinių gebėjimų, ne tik emocijas. Kūdikiui gimus jis geba jausti susijaudinimą, nuo ramios būsenos iki pašėlimo. Per pirmas savaites susijaudinimas priima teigiamą ir neigiamą formas: pasitenkinimą ir kančią. Per sekančius kelis mėnesius išsivysto pasibjaurėjimas, baimė ir pyktis. Džiaugsmas pradedamas jausti tik apie šeštą gyvenimo mėnesį, tuoj seka drovumas ir įtarumas. Tikrasis prisirišimas arba meilė išsivysto tik 9-10 mėnesių kūdikiui.

Kitos, išmoktos emocijos pasireiškia daug vėliau. Gėda ir pasididžiavimas gali būti jaučiami tik po trijų metų, kaltė praėjus dar šešiems mėnesiams. Panieka pasireiškia apie ketvirtus vaiko gyvenimo metus. Šunys emocijų vystymosi fazes praeina daug greičiau, maksimalus emocijų spektras jaučiamas jau šuniukui esant 4-6 mėnesių (priklausomai nuo veislės vystymosi ypatumų). Tačiau šunų emocijų vystymasis sustoja jiems pasiekus 2,5 metų vaiko lygį. Šunys jaučia visas paprastąsias emocijas: džiaugsmą, baimę, pyktį ir net paprastą meilę. Tačiau sudėtingos emocijos, tokios kaip kaltė, gėda jiems nesuvokiamos. Keršto sąvoka taip pat nesuprantama mūsų šunims.

Daug šeimininkų įsitikinę, kad šunys jaučia kaltę. Juk grįžus namo ką nors pridaręs šuo atrodo liūdnas arba net bėga slėptis. Deja, tai ne kaltė ar gėda, o daug paprastesnė baimė. Šunys greitai susieja, kad jeigu jums grįžus kambaryje guli krūvelė arba voliojasi šiukšlės, laukia bausmė. Tačiau šunys nesugeba susieti savo veiksmų tampant tas šiukšles su bausme, tik patį jų buvimo faktą. Jie paprasčiausiai bijo šeimininko reakcijos.

Gera žinia ta, kad Helovynui galite drąsiai aprengti savo šunelį pačiu absurdiškiausiu kostiumu, gėdos jis nejaus! Šuo nesididžiuos laimėjęs parodoje ar varžybose, tačiau džiaugsis jūsų džiaugsmu. Ir mylės jus, bus patenkintas būdamas šalia. Argi ne tai mes vertiname labiausiai?

Pagal Stanley Coren medžiagą parengė Karina Ščuckytė.
2013.11.29