Šį kartą pristatau puikų rusų etologės Sofijos Baskinos straipsnį. Paliktus ir priglaustas šuo dažnai turi tam tikrų elgsenos ypatumų. Straipsnis ypatingai įdomus priglaudusiems šunį ar planuojantiems tai padaryti, tačiau naudingas bet kuriam šuns šeimininkui.

Šuo – ne naminis vilkas, jis žengia šalia žmogaus jau tūkstančius metų ir šis laikas stipriai pakeitė jų elgseną. Tai kita biologinė rūšis. Su žmogumi liko tik tie gyvūnai, kurie gebėjo prisitaikyti prie mūsų, atspėti norus ir lūkesčius bei greitai mokytis. Šunys tarp visų gyvūnų išsiskiria neįtikėtina trauka prie žmogaus. Net gatvėje gimęs šuniukas demonstruoja neįtikėtinus daugumai kitų gyvūnų sugebėjimus – supranta žmogaus žvilgsnio kryptį, suvokia ar akys atviros, ar užmerktos.

Bet kuris šuniukas, nesvarbu ar gimęs šeimoje, ar benamei kalytei, tam tikrame amžiuje, tarp 3 ir 6 mėnesių, ieško kontakto su žmogumi. Jis gali sekti paskui tai vieną, tai kitą žmogų, kol pagaliau sulauks reakcijos. Žmogaus nuspėjamumas, paskatinimas maistu ir dėmesiu, kartu praleistos valandos bei kasdien besitęsianti pažintis sąlygoja emocinio šuns ryšio vystymąsi. Emocinio ryšio požymiai šunyje: jis džiaugiasi susitikus, seka paskui žmogų ar kurį laiką lieka šalia, liūdi kai žmogus išeina, tačiau lieka savo teritorijoje. Ryškiausias emocinio ryšio pavyzdys: benamių šunų reakcija į juos maitinančius žmones.

Prisirišimas vystosi pamažu. Minimalus laikas suaugusio šuns prisirišimui – dvi savaitės. Prisirišimas nuo emocinio ryšio turi vieną, bet labai svarbų skirtumą. Šalia šeimininko šuo jaučiasi tvirčiau, drąsiau. Elgiasi aktyviau, daugiau dairosi aplinkui, uosto įvairius daiktus, prieina prie nepažįstamų žmonių ir šunų, prie kurių nedrįstų prieiti be šeimininko. Kai kurie šunys žaidžia, geria ir valgo tik šalia šeimininko, jam išėjus visiškai praranda susidomėjimą gyvenimu.

Prisirišimas panašus į imprintingą (fiksavimą). Tai ne įprastas pripratimas ar išmokimas, kadangi įtraukiama smegenų bei hormonų sistemos veikla. Gomurio viršuje šunys turi vomeronazalinį organą, kurio dėka jie geba jausti ypatingus kvapus – feromonus. Palaižius kvapo šaltinį šuo prispaudžia liežuvį prie gomurio ir įtraukia oro. Taip patinai sužino, ar kalė pasiruošusi apvaisinimui, o kalės – ar patinas vaisingas. Šis organas taip pat svarbus prisirišimo prie šuniukų formavimuisi. Nors šunyse šio organo veikla beveik neištirta, turimi duomenys leidžia teigti, kad jis dalyvauja ir prisirišime prie šeimininko. Galbūt būtent dėl to šunys mėgsta ilgai laižyti šeimininko rankas ir veidą.

Šeimininko nuspėjamumas stiprina prisirišimą, nepastovumas – griauna. Jeigu šuo nesupranta, už ką yra baudžiamas, negali ir išvengti bausmės. Tampa nervingu, seilėse pakyla streso hormono kortizolio koncentracija. Pamažu šuo pradeda vengti šeimininko, jo prisilietimų. Šuo bijo ir baramas, ir giriamas. Taip prisirišimas gali būti sunaikintas.

Prisirišimas skatina pasitikėjimą, tačiau negarantuoja jo. Pasitikėjimas ateina su patirtimi, šuniui supratus, kad šeimininkas elgiasi jo naudai. Prisirišimas negarantuoja ir paklusnumo, kuris pasiekiamas kantriu mokymu. Paklusnumo ir pasitikėjimo trūkumas gali lemti abipusį nepasitenkinimą, kuris galų gale sunaikina prisirišimą.

Tarpusavio supratimas – dar vienas iš daugelio žmogaus ir šuns ir žmogaus bendravimo aspektų. Prisirišimas, pasitikėjimas ir paklusnumas negarantuoja tarpusavio supratimo. Dauguma žmonių apie ypatingą savo senų šunų protą. Tarpusavio supratimas – daugelio kartu praleistų metų rezultatas.

Atsisakymo priežastys
1998 metais amerikiečių mokslininkai pirmą kartą detaliai ištyrė šunų atsisakymo fenomeną ir nustatė 71 galimą priežastį.

 

Dažniausios atsisakymo priežastys (60%) %
Persikraustymas į kitą miestą ar šalį 7
Brangus šuns gydymas 7
Būsto nuomotojo reikalavimas 6
Agresija svetimiems ar saviems žmonėms 6
Šuns išlaikymo kaina 5
Laiko trūkumas 4
Per daug gyvūnų namuose 4
Šeimininko liga ar mirtis 4
Asmeninės šeimininko problemos 4
Būsto nepatogumas ir erdvės trūkumas 4
Šuns teršimas namuose 3
Baldų gadinimas 2
Nepaklusnumas 2
Nesutarimas su kitais gyvūnais namuose 2

Net jeigu atsisakymo priežastis tiesiogiai nesusijusi su pačiu šunimi (pvz. persikraistymas), visada jaučiamas ir nepasitenkinimas šunimi. Kitaip visada randamas būdas pasiimti šunį kartų ar randamas naujas šeimininkas draugų ir artimųjų rate. Nepaklusnus šuo tampa problema savo šeimininkui. Bet ir šeimininko problemos trukdo jam auklėti savo šunį. Patenkame į užburtą ratą, kuris turi dvi išeitis: rasti priėjimą prie šuns arba tiesiog atsikratyti juo. Teisybės dėlei, dauguma šeimininkų ieško elgesio problemos sprendimo, kreipiasi pas dresuotojus ir veterinarus. Tačiau kai kontaktas su šunimi sugriautas, išspręsti bet kokias problemas labai sunku, šeimininkai pasiduoda ir atsisako savo augintinio.

Paliktas šuo
Likęs be šeimininko nežinomoje vietoje šuo praranda savo “saugumo bazę”. Jis mažiau tyrinėja aplinką, ilgiau lieka nejudėdamas, o aktyvumas pagrinde nukreiptas šeimininko kvietimui (lojimui, kaukimui), jo paieškoms arba ištrūkimui iš uždaros erdvės. Stresinėje būsenoje žemėja gyvūno intelektas. Šuo gali kuriam laikui pamiršti komandas ir elgesio taisykles, pradėti daužytis galva į grotas, nesuvokiant kad jas galima apeiti. Paliktas šuo praeina tris gerai psichologams žinomas stadijas: protestą, neviltį ir atsiskyrimą. Žinoma, kad streso hormono kortizolio lygis pastoviai kyla, kai šuo patenka į prieglaudą. Jeigu koks nors žmogus, pavyzdžiui savanoris, nuo pirmos dienos pradeda vedžioti šunį po 45 minutes, jau trečią dieną kortizolio kilimas sustoja, kas reiškia jog šuo susitvarkė su stresu. Įpratimo požymiai: šuo savarankiškai vaikšto ir būdos į voljerą ir atgal, kelia galvą, ausis ir uodegą. Amerikos prieglaudose šuo pasiekia tokią būseną po 48 – 96 valandų.

Fiziologinės streso pasekmės – silpnesnis imunitetas, skrandžio opų formavimasis ir kailio problemos. Nervingumas ir skausmas skrandyje priverčia šunį kramtyti nevalgomus daiktus. Skausmas kuriam laikui dingsta, bet skrandžio problemos tik didėja. Virškinimo sistemos problemos baigiasi nelaikymu ir “darymu” po savimi. Teršimas ir graužimas gali tapti blogais įpročiais, kuriuos pašalinti galima tik šuniui prisirišus prie naujo šeimininko. Tačiau šeimininkas, pastoviai kęsdamas priterštus ir apgraužtus namus, neišlaiko ir nubaudžia šunį. Prisirišimo formavimasis stabdosi. Grąžindami šunį į prieglaudą žmonės sako, kad buvo pasiruošę sunkumams, bet ne tokiems stipriems.

Geriausiai prisitaiko šunys, kuriuos nauji šeimininkai apgyvendina voljere lauke arba įrengia guolį savo miegamajame. Pirmu atveju daugiau laiko leisdamas vienas šuo neturi tiek galimybių pridaryti žalos. Antruoju – šuo greičiau ir tvirčiau prisiriša prie šeimininko, po ko įmanoma elgsenos korekcija. Jeigu šunį įkurdina koridoriuje ar virtuvėje, grąžinimo į prieglaudą tikimybė kyla.

Sėkmingos adaptacijos etapai
 

1-2 diena Pasireiškia elgesio problemos, kurioms šuo labiausiai linkęs. Jis arba hiperenergingas, arba apatiškas. Didžiausia klaida- perdėtas dėmesys. Kol nėra prisirišimo ir pasitikėjimo, žvilgsnį į akis šuo priima kaip grėsmę. Kiek įmanoma stenkitės kreipti mažiau dėmesio į šunį.
3-4 dienos Šuo pradeda domėtis aplinka, nurimsta, atsistato miego ir būdravimo režimas. Naudingi pasivaikščiojimai su pavadėliu. Žaisti ir valgyti lauke šuo dažniausiai dar nepasirengęs, stipriai tampo pavadėlį. Dresūra su teigiamu paskatinimu padės spręstią šią problemą. Kad šuo pradėtų imti skanėstus lauke, galite visą dienos normą sumaitinti tik lauke (jei šuo neagresyvus), kiek vėliau tik už komandų vykdymą. Bausmė šiame etape kenksminga.
14 dienų Atsiranda prisirišimo požymiai. Šuo vaikšto iš paskos, laižo rankas. Likęs vienas namie kaukia, šlapinasi ir graužia bet ką. Šiame etape pamažu mokome šunį likti vieną. Iš pradžių minutę, tada dvi ir t.t. Mokant – jokių bausmių.
15-90 dienų Šuo atsisako bendrauti su visais, išskyrus šeimininką, prie kurio stipriai prisirišęs. Prisirišimas neatsiranda visai šeimai iš karto. Kol vystosi kontaktas su vienu žmogumi, kitus šuo geriausiu atveju pakęs, blogiausiu – vengs ar bandys nuvyti. Jeigu šiuo laikotarpiu šuo negaus neigiamos patirties, vėliau prisiriš prie visų šeimos narių.
1 metai Santykiuose yra prisirišimas, nuspėjamumas ir kažkuriuo laupsniu pasitikėjimas. Pradeda vystytis ir tarpusavio supratimas. Iki šiol kontaktas su šunimi pastoviai keitėsi, vystėsi. Dabar pasiekiama stabilizacija.

Žinodami šiuos santykių vystymosi etapus, nesunkiai suprasite, kodėl pagal statistiką JAV tarpį prieglaudas grąžinamų šunų 25% grįžta per pirmą savaitę, 14% per antrą savaitę, šeštą mėnesį į prieglaudą grįžta apie 10%.

Viskam yra savo ribos
Nors dauguma šunų sugeba prisirišti prie naujo šeimininko, egzistuoja nuomonė, kad prisirišimų skaičius per gyvenimą ribotas – vos 3-4. Kas įvyksta, jei šuo pakeičia namus penktą, šeštą ar septintą kartą? Specialūs tyrimai šia tema kol kas nebuvo atlikti. Rašoma, kad šunys tampa bailiais, nekontaktiškais, kartais patiria staigias panikos atakas. Dažniausiai tokį elgesį žmonės paaiškina žiauriu buvusio šeimininko ar prieglaudos darbuotojų elgesiu, bet problemos atsiranda ir tuo atveju, jei su šunimi anksčiau buvo elgiamasi švelniai ir kantriai. Atsakyti į šį klausimą bus galima tik ateityje.

Komentarai

Mes kol kas ne visai susitvarkėm. Vaikas aiškiai buvo muštas, ir muštas stipriai. Pirmą savaitę vedžiojau ją prie kojos – pati nuo durų ji nesitraukdavo. Lauke vaikščiojo kaip tankas – alkūnės į šonus, ausis suglaudė ir varo tiesiai. Bet pagrindinė problema, socializacija prasta, prieglaudoje jai dar ir smarkiai įkando. Pradėjome užsiiminėti, žvėriukas patikėjo savimi ir savo būtinumu šeimininkei. Užsiėmimų tikslas buvo, kad šuo suprastų: su šeimininku smagiausia, šeimininkui tu reikalinga, šeimininkas be tavęs niekur ir tu be jo nelabai kur.
Jelizaveta, žurnalistė, Sankt-Peterburgas.

Pirma reikia atmaitinti ir išgydyti, ne, pirma reikia – daug kantrybės ir laiko, bet pas mane tebuvo viena varginanti savaitė. Mano šuo gyveno prieglaudoje vidury miškų, nematė gatvių su mašinomis, namų su laiptinėmis, nemokėjo vaikščioti su pavadėliu. Ilgi ir ramūs pasivaikščiojimai po 5 valandas per dieną mus greitai išgydė. Man pačiai, tiesa, jau pirmos savaitės viduryje skaudėjo VISAS judėjimo aparatas. Ketvirta dieną ji nusišlapino lauke (laimingiausia diena mano gyvenime!). Bet nelaimės namuose nutikdavo dar ilgai.
Romanna, programuotoja, Lvovas.

Mano šuo kategoriškai atsisakė likti vienas. Pirmą mėnesį nesitraukė nei per žingsnį. Jei aš išeidavau net penkioms minutėms – kildavo isterika, net jei šalia buvo kiti žmonės… Ir saugojo mane nuo visų. Po to nustojo pergyventi, bet dar porą mėnesių kaukė likęs vienas. Praėjo savaime. Matyt patikėjo, kad vėl paliktas nebus.
Jekaterina, psichologė, Minskas.

5 metų kalė pateko po laiptine. PiK organizavo jai gydymą, išlaikymą. Trikojė, ir su pavadėliu gražiai vaikščiojo, ir namie neteršė. Pasiėmė globėjai. Ėmė – jai isterika, iš paskutiniųjų bandė išsisukti. Pakeliui į naujus namus draskė sėdynes. Namie viską naikino, vedžiojant bandė pabėgti ir ją vėl atidavė. Pasirodo, pirmi globėjai šunį mušė. Antri globėjai naudojo raminamuosius ir dabar ji laižo kojas globėjai, vaikšto iš paskos ir idealiai vykdo visas komandas… Bet ji negali ten likti amžinai, reikalingas tikras šeimininkas, visam gyvenimui. Va, ieškom.
Iš forumo Pes i Kot.

Autorė Sofija Baskina, vertė Karina Ščuckytė.
Straipsnio originalas
2013.11.30